Po pirmųjų nesėkmių kadencijos pradžioje pradeda atsigauti švietimo ir mokslo ministras D. Pavalkis. Balandžio mėnesį ministras atsargiai užsiminė apie kai kurių disciplinų brandos egzamino galimą privalomumą. Pastaruoju metu ministras drąsiai teigia apie humanitarinių ir socialinių mokslų neperspektyvumą darbo rinkose. Jo nuomone Lietuvai reikia ,,inžinerinių, tiksliųjų mokslų, informacinių technologijų, aukštos kvalifikacijos techninių specialistų, galinčių savo rankomis kažką padaryti“ (kursyvas mano). Į tai netruko reaguoti Lietuvos sociologų draugija ir Lietuvos politologų asociacija. Atsakymą ministrui paskelbė ir buvusi ŠMM viceministrė N. Putinaitė.
Tai yra Lietuvos mokslų karo eilinio mūšio atšvaitai. Karo, kuris prasidėjo nuo tada, kai Lietuva atgavo savo nepriklausomybę. Šis karas viešumoje pasireiškė įvairiais pavidalais: mokslo tyrimo institutų atskyrimas nuo Lietuvos mokslų akademijos, ,,objektyvių kriterijų“ naudojimas mokslo politikoje vertinant mokslo rezultatus, mokslo laipsnių sistemos pakeitimai, mokslo disertacijų gynimo sistemos pertvarka, fundamentinių mokslų nuvertinimas sureikšminant technologinius mokslus ir verslą, ir t.t. Panašūs dalykai vyko ir tebevyksta daugelyje šalių. Deja, mūsų šalyje mokslų karo pasekmė ir tolesnis jo šaltinis yra mokslininkų susiskaldymas pagal sritis ir netgi pagal kryptis. Absoliuti dauguma į valdžią patekusių mokslo bendruomenės narių valstybės gyvenimą vertina pagal savos mokslo šakos pasaulėžiūrą ir savo politinę veiklą riboja profesinės artelės interesų gynimu. Ankstesnės kadencijos švietimo ir mokslo ministerijos valdžioje dominavusius humanitarus pakeitė medicinos ir chemijos mokslų atstovai. Tą atspindi ir minėti pasisakymai viešojoje erdvėje, kuriuose sureikšminami technologijų mokslai priešpastatant juos socialiniams ir humanitariniams mokslams.
Ankstesnės kadencijos švietimo ir mokslo ministerijos politikai taip sutvarkė mokslo tyrimo institutus, kad fundamentinius tyrimus vykdantys mokslo institutai buvo prijungti prie universitetų, o ,,taikomieji institutai“ apjungti į slėnius ir centrus. Politiškai trumparegis noras turėti aukšto reitingo universitetus ignoravo fundamentinių tyrimų svarbą tolimoje perspektyvoje. Išaugusios universitetų biurokratinės struktūros, nepriklausomo finansavimo ir savarankiškumo praradimo perspektyva skatina fundamentinius tyrimus vykdančių mokslo institutų palaipsnį išnykimą. Įvykiai galėjo pakrypti kitaip, jei mokslo tyrimo institutai būtų sugebėję susivienyti savo nuosavybės ir nepriklausomo valstybinio finansavimo pagrindu. Tam reikėjo skirtingų sričių mokslininkų bendro sutarimo. Šiuo atveju didesnė atsakomybė tenka susiskaldžiusiai mokslo bendruomenei, nes tokia ja nesunku manipuliuoti tiems, kas daro politinius sprendimus.
Cituota D. Pavalkio frazė apie ,,… specialistų, galinčių savo rankomis kažką padaryti“ svarbą Lietuvai rodo, kad toliaregiško požiūrio į mokslą vyriausybėje dar teks palaukti.