Grd 012012
 

Šiame įraše supažindinu su Pearsono kompanijos užsakyta ir The Economist Intelligence Unit atlikta studija, kuri yra platesnės programos, pavadintos Mokymosi kreive (The Learning Curve), dalis. Programa siekiama nustatyti kokie socialiniai ir ekonominiai veiksniai įtakoja valstybės švietimo sistemą. Tuo tikslu, šioje studijoje  analizuojami rezultatai gauti vertinant daugiau kaip 50-ties pasaulio valstybių švietimo sistemas apibūdinančių rodiklių koreliacijas. Lietuvos tarp šių valstybių nėra, bet keletas pastabų apie Lietuvos švietimo sistemą yra žemiau.Vienu svarbiausiu studijos rezultatu yra kultūros ir puikiai savo darbą išmanančių mokytojų svarbos mokymo sistemai pagrindimas.

Mokymosi kreivės programa siekiama skatinti moksliniais tyrimais grindžiamą švietimo politiką. Svarbu ne tik kaip ir kiek yra veikiama švietimo sistema, bet dar svarbiau yra švietimo sistemos reakcija į daromus keitimus. Tai reiškia, kad bandoma rasti sąryšius tarp švietimo sistemą veikiančių rodiklių (input) ir sistemą apibūdinančių rodiklių (output). Šie kiekybiniai tyrimai, tiksliau švietimo sistemą apibūdinančių rodiklių ekonometrinė analizė, sudaro kokybinių tyrimų pagrindą.  Ekonometrinei analizei naudojamas mokymosi kreivės duomenų bankas, kurį sudaro daugiau kaip 60 rodiklių surinktų iš daugiau kaip 50-ties valstybių (žr. čia ir studijoje 46 psl.). Šis duomenų bankas yra toliau pildomas ir juo gali naudotis bet kuris užsiregistravęs tyrėjas.  Ekonometrinės analizės rezultatus interpretavo švietimo sistemos ekspertai surinkti iš viso pasaulio.

Mokymosi kreivės programa neturi iš anksto priimtų nuostatų kaip turi veikti švietimo sistema.  Pirma, ši programa žiūri į švietimo sistemą kaip į ,,juodąją dėžę” ir bando  aptikti švietimo sistemą įtakojančius procesus. Antra programos prielaida yra ta, kad švietimo sistema yra lokalus reiškinys, t.y. nėra vienintelės geriausios švietimo sistemos, kurios veikimo principus turi kopijuoti visos valstybės, ar net visi tos pačios valstybės regionai. Apibendrinant studijos rezultatus formuluojamos penkios pamokos švietimo politikams:

  1. Neegzistuoja stebuklingo eleksyro. Tyrimo metu nustatytas labai nedidelis skaičius statistiškai reikšmingų koreliacijų reiškia, kad paprastų sprendimų nėra. Paprastas finansavimo didinimas retai pasiekia kokių nors rezultatų, o atskiri švietimo sistemos keitimai retai turi kokį nors poveikį. Švietimo tobulinimui yra būtinas ilgalaikis, suderirntas ir tikslingas dėmesys visai sistemai.
  2. Pagarba mokytojui. Aukštos kokybės švietimui yra būtini geri mokytojai. Juos rasti ir išsaugoti nėra vien tik atlyginimo klausimas. Su mokytojais reikia elgtis kaip su labai vertingais profesionalais, o ne kaip su paprastais milžiniškos švietimo mašinos technikais.
  3. Kultūra gali būti keičiama. Švietimo sistemos kultūrinė aplinka ir vertybės gali padaryti daugiau naudos arba žalos, negu pati sistema. Siekiant teigiamų rezultatų yra svarbu sugebėti išnaudoti šios kultūros teigiamus elementus ir, jei būtina, stengtis keisti neigiamus jos elementus.
  4. Tėvai nėra nei švietimo priešais, nei jo gelbėtojais. Tėvai nori gero išsilavinimo savo vaikams; spaudimas iš tėvų pusės neturėtų būti laikomas priešiškumu, o ženklu, kad kažkas yra negerai. Kita vertus, tėvų aktyvumas ir pasirinkimas nėra panacėja. Švietimo sistemos turėtų siekti informuoti tėvus ir dirbti su jais.
  5. Švietimas turi būti nukreiptas į ateitį, o ne tik į dabartį. Daugelis šių dienų profesijų ir joms būtini gebėjimai paprasčiausiai gali tapti nereikalingais po 20  metų. Švietimo sistemos turi orientuotis į tuos gebėjimus, kurie bus reikalingi ateityje, ir juos ugdyti.

Mano komentaras Lietuvos kontekste. Lietuvoje švietimo sistema yra vertinama ir reformuojama vadovaujantis švietimo sistemos paradigma.  1990 m. pripažinta, kad Lietuvos švietimo sistema iki tol rūpinosi tik žinių perdavimu jaunajai kartai, vadinant tai ,,klasikine ugdymo paradigma”. Ją pakeitė dabar galiojanti ,,laisvojo ugdymo humanistinė paradigma”, kuri reiškia tam tikrų įgūdžių ugdymą. Tokiu būdu žinių įgyjimo tikslas, geriausiu atveju, pasislenka į antrą planą ir ignoruojamas neuropsichologijoje nustatytas faktas, kad įgūdžių įgyjimas yra neįmanomas be sukauptų žinių, t.y. ignoruojama, kad žinios yra pagrindas įgūdžiams   (žr. čiačia ir čia).  Remiantis ,,laisvojo ugdymo humanistine paradigma” neigiamai vertinami, pavyzdžiui, griežti ir reguliarūs egzaminai. Reikia pastebėti, kad egzaminas nėra lygus egzaminui. Egzaminu galima vertinti ne fundamentalias žinias, o įgūdžius ir techniką. Mes netgi nesutariame dėl to, ar egzaminas turi būti norminis ar kriterinis.

Manau, kad toks švietimo sistemos vertinimas vadovaujantis paradigmomis nėra suderinamas su šiame įraše aptariama Mokymosi kreivės programa. Svarbiausias skirtumas yra tas, kad ši programa neturi iš anksto priimtų nuostatų kaip turi veikti švietimo sistema.  Kitas skirtumas yra tas, kad programoje siekiama įvertinti skirtingų valstybių švietimo sistemos veikimo kokybę. Tuo tarpu mūsų visuomenėje kartas nuo karto kyla triukšmas netikėtai į viešumą iškilus faktams rodantiems prastus moksleivių rezultatus (paskutinis pavyzdys yra čia). Man nėra žinoma nei viena nacionaliniu mastu vykdoma ilgalaikė mokymo kokybės tyrimo programa ir kurios rezultatai būtų viešai skelbiami. Kai tokie tyrimai bus vykdomi, o jų rezultatai taps vieši, tada galima bus rimtai kalbėti apie galimus pokyčius mūsų švietimo sistemoje.

  One Response to “Valstybių švietimo sistemų raidos pamokos”

  1. Apie 7 geriausias švietimo sistemas pasaulyje rašo naujienų portalas DELFI savo straipsnyje čia:
    http://www.delfi.lt/news/daily/education/7-geriausios-svietimo-sistemos-pasaulyje-kokia-ju-paslaptis.d?id=60213359

 Leave a Reply

(required)

(required)

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>