Mokytojų streikas rodo, kad ministerijos vykdoma reforma mokyklose sukėlė krizę. Bet mokytojų pasipriešinimas neteisybei įkvepia. Šis komentaras apie kitą švietimo sistemos problemą. Jos sprendimo perspektyvos kol kas neįkvepia.
Kalbu apie neseniai prasidėjusį, bet dabar sustojusį visų dalykų mokymo programų atnaujinimą. Mokyklinio dalyko mokymo programa yra trumpas aprašymas temų, kurias turėtų mokinys įsisavinti per 12 mokykloje praleistų metų. Tačiau tai, kas surašyta mokymo programose nebūtinai tampa mokinių žiniomis. Ko pavyksta išmokyti priklauso nuo mokytojų dalykinės ir didaktinės kvalifikacijos, bei nuo mokinių pasiekimų vertinimo sistemos. Tad ugdymo turinys yra tarpusavyje suderintos programa, mokytojų kvalifikacija ir vertinimo sistema.
Programų kaita vyksta visose pasaulio šalyse. Daugiau ar mažiau reguliariai. Galimai dėl skirtingų priežasčių. Toks įspūdis, kad mūsų programų atnaujinimą ministerija pradėjo tik todėl, kad kitos šalys tai daro. Kodėl man taip atrodo?
Pirma, mokymo programų atnaujinimas nebuvo numatytas 2013-2014 metais vykstant Europos Sąjungos projektų planavimui. Kai buvo susigriebta, teko pasinaudoti kitai veiklai finansuoti skirtu projektu. Mokymo programų atnaujinimas vykdomas pagal projektą ,,Skaitmeninio ugdymo turinio kūrimas ir diegimas“. Šio projekto tikslai ir numatomos veiklos yra šiek tiek pakeistos. Pradėtas ekspertų paslaugų pirkimas buvo neseniai sustabdytas dėl viešųjų pirkimo procedūrų galimo pažeidimo.
Antra, Sustabdžius mokymo programų atnaujinimą pradeda aiškėti, kad jam nepasiruošta. Pastarąjį mėnesį viešumą pasiekia vienas po kito nauji ,,Bendrųjų programų atnaujinimo gairių“ projektai. Tarpusavyje jie gerokai skiriasi. Skirtumai rodo, kad Švietimo ir mokslo ministerija nėra apsisprendusi kokias problemas ir kaip turėtų spręsti numatomas programų atnaujinimas. Prieš prasidedant ekspertų paslaugų pirkimui buvo suformuluoti tik programų rengimo bendri principai. Ekspertai turėjo apsispręsti nežinodami kokių konkrečių rezultatų iš jų tikimąsi.
Trečia, kartu su programų atnaujinimu numatoma keisti programų struktūrą, keičiant pradinio, pagrindinio ir vidurinio ugdymo trukmes. Pavyzdžiui, galvojama pradinį ugdymą iš keturmečio padaryti penkiamečiu. Tačiau kaip tokie struktūros pokyčiai turėtų būti suderinti su mokymo programa niekaip nekomentuojama.
Ketvirta, atsižvelgdama į Bendrojo ugdymo tarybos pastabas, ministerija galiausiai nusprendė pasiklausti mokytojų. Kokios, jų manymu, galėtų būti programų atnaujinimo priežastys, tikslai, uždaviniai? Kokia turėtų būti programų sandara ir panašiai?
Viena aišku, mokymo programų atnaujinimo pradžia nusikelia į kitus metus. Kokios yra mokymo programų konkrečios problemos ir kaip jos bus sprendžiamos dabar neaišku. Tačiau galima vertinti bendrus programų atnaujinimo tikslus.
Kaip ir kitose šalyse, mūsų mokymo programų pagrindiniu tikslu yra XXI-ojo amžiaus kompetencijų ugdymas. Būtų puiku, jei tokiam ugdymui būtų tinkamai rengiamasi. Kuo gi tos XXI-ojo amžiaus kompetencijos yra ypatingos? Verta pastebėti, kad kritinis mąstymas, problemų sprendimas ir kiti XXI-ojo amžiaus kompetencijomis vadinami dalykai buvo ugdomi nuo seno. Anksčiau tokie gebėjimai buvo ugdomi, bet ne visuotinai. Pavykdavo tiems, kas patekdavo į elitinę mokyklą, ar bent sutikdavo puikų mokytoją. XXI-ojo amžiaus kompetencijų ypatingumą sudaro tai, kad šiais laikais jos tapo reikalingomis visuomenės daugumai. Švietimo sistemos daugiau negali sau leisti, kad šių gebėjimų ugdymas priklausytų nuo atsitiktinumų.
Kompetencijų ugdymo problemiškumas kyla iš to, kad šiais laikais informacija yra lengvai prieinama ir įvairiais būdais. Tuo remiantis daroma klaidinga išvada. Sakoma, kad pakanka išugdyti nuo konkretaus dalyko nepriklausomą bendrąją kompetenciją. Manoma, kad turintis bendrąją kompetenciją gali ją taikyti naujose ir skirtingose situacijose. Problemai spręsti reikalingą informaciją galima susirasti reikalui esant. Taip mano mūsų programų rengėjai, bendrųjų kompetencijų ugdymo entuziastai.
Psichologų tyrimai patvirtina, kad tokia išvada yra klaidinga. Nuo konkretaus dalyko atsietos kompetencijos nėra išugdomos. Bendrąsias kompetencijas žmogus įgyja savaime. Bet jos nėra pakankamai gilios, kad padėtų spręsti šiuolaikiniame pasaulyje atsirandančias problemas. Konkrečios problemos sprendimui reikalingoms kompetencijoms ugdyti būtina gilintis į konkretų dalyką. Žinios, gebėjimai ir vertybės įgyjami dalyko kontekste. Jų visuma vadinama dalykinėmis kompetencijomis.
Atskiriant gebėjimą mąstyti nuo dalyko žinojimo kyla mokymo supaprastinimo pagundų. Pavyzdžiui, kritiniam mąstymui ugdyti gali kilti noras pasirinkti mokiniui lengvą ir žaismingą turinį. Bet konkretaus dalyko atskiros temos ir faktai nėra vienodai svarbūs kritiniam mąstymui ugdyti. Dalyko mokymo programa turėtų paaiškinti kokia yra to dalyko mąstymo specifika ir kurios jos dalys efektyviausiai padeda ugdyti norimą mąstymo tipą. Dabartinės mokymo programos yra neutralios mąstymo atžvilgiu. Programos turinys išdėstytas vadovaujantis neaiškiais principais, nenurodant atskirų dalių svarbos ir sąryšių tarp jų.
Dalykinių kompetencijų ugdymas nėra toks akivaizdus kaip mokymas atlikti konkrečias procedūras. Mokslas dar neturi vienareikšmių atsakymų apie pasirinkto kompetencijų ugdymo būdo efektyvumą. Mokytojo kvalifikacija šiuo atžvilgiu yra labai svarbi. Mokymo programos atnaujinimas turėtų būti siejamas su mokytojo kvalifikacijos kėlimo perspektyvomis. Jei mokytojas neturi galimybių gilinantis į mokomojo dalyko subtilybes, tai programoje numatomų kompetencijų ugdymas gali būti neįgyvendinamas. Mes savo mokytojų rengimą jau reformavome kreipdami dėmesį ne į dalykinių kompetencijų ugdymą, bet į didaktiką, deja.
Bendrųjų kompetencijų ugdymo entuziastai ragina mokytojus skatinti mokinius patiems konstruoti žinias. Nepaisoma psichologų perspėjimų, kad toks mokymasis yra efektyvus tik mokiniui turint bazines žinias. Vis dėlto, mokytojai skatinami naudoti tyrimais grindžiamą mokymą ir mokymąsi bendradarbiaujant. Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros tyrimai rodo, kad mokytojai neskuba naudotis šiais metodais. Kodėl? Įsivaizduokime, kad mokytojui reikia vienu metu bendrauti su dvidešimčia mokinių, kurie atlieka skirtingas užduotis. Tai tas pats, kas žaisti šachmatų simultaną prie dvidešimt lentų. Tokiai veiklai reikia ypatingai gerai išmanyti mokomąjį dalyką. Tuo tarpu mūsų mokytojų rengimo ir kvalifikacijos kėlimo sistema orientuota į didaktinių-pedagoginių žinių svarbą.
Ugdymo turinio atnaujinimas galėtų bandyti spręsti daugelį dabar aktualių problemų. Pavyzdžiui, skatinti motyvaciją mokytis. Mūsų mokymo programos grindžiamos taikymais kasdieninėje veikloje. Mokomasi tam, kad būtum sėkmingu darbo rinkoje, būtum lyderiu ir panašiai. Kitaip tariant, mokinių motyvacija mokytis grindžiama socialiniais-ekonominiais poreikiais. Tuo tarp giliam mokymuisi reikalinga intelektualinė motyvacija nesusilaukia dėmesio. Tokia motyvacija iš mokytojo reikalauja žymiai gilesnių dalyko žinių. Pavyzdžiui, matematikos atveju tam reikalinga pažintis su matematikos idėjų istorija.
Nesugebėjimas tinkamai organizuoti mokyklų darbą yra tik mūsų politikų neprofesionalumo rezultatas. Tuo tarpu XXI-ojo amžiaus kompetencijų ugdymas ir kitos ugdymo turinio problemos nėra tik politikos ir vadybos reikalas. Tam yra būtinas gilus mokomųjų dalykų išmanymas. Politikai-administratoriai, didaktiką sureikšminantys edukologai, lobistinės visuomeninės organizacijos dalyko žinias laiko laisvai prieinamomis ir todėl nesvarbiomis. Bet sprendimus daro jie, nesitardami su kitais. Tai patvirtina mokymo programų atnaujinimo eiga. Tad ugdymo turinys mūsų švietimo sistemoje yra jos silpniausia vieta.
Komentaras LRT radijo laidai ,,Kultūros savaitė“
Plačiau komentaro tema:
- A.J. Rotherham and D. Willingham. 21st Century Skills: The Challenges Ahead. Best of Educational Leadership, 2010.