Menas ir matematika: likimo broliai ir ne tik

Šis įrašas atsirado perskaičius tekstą Stanislovas Kuzma: ,,Esu fatalistas ir beveik kiekvieną kūrinį pradedu nuo avantiūros„, kurį užrašė Stanislovas Kairys, o publikavo Kultūros barai šių metų rugsėjo numeryje. Tekstas atskleidžia skulptoriaus darbo aplinkybes, jo pažiūras į meną, bei meno santykį su valstybe. S. Kuzmos matoma meno padėtis Lietuvoje atrodo esanti labai panaši į matematikos padėtį Lietuvoje. Tai ir pabandysime parodyti.

S. Kuzma kalba apie meną, kuris, jo teigimu, mūsuose, dažnai pašaipiai, vadinamas elitiniu menu.  ,,Tai, kas mene svarbiausia, pastaruoju metu laikoma balastu„, – sako S. Kuzma. Be to, tekste rašoma: ,,…meno jėga niekur nedingsta, bet ji nebepramuša šiuolaikinio žmogaus kiauto. Tarsi egzistuotų kokie paraleliniai pasauliai. Tada net ignoruoti meno jėgos nebėra prasmės, nes su mūsų gyvenimu ji vis tiek prasilenkia.„

Tuo tarpu apie matematiką, galima pasakyti, kad šiuolaikinis žmogus apie ją paprasčiausiai nėra net girdėjęs. Tai, kas mokoma mokykloje apie matematiką, buvo žinoma dar 18-ame amžiuje. Svarbiausi šiuolaikinės matematikos bruožai – abstrakčių sąvokų loginis tyrimas – atsirado tik nuo 19-ojo amžiaus. Tai reiškia, kad šiuolaikinė matematika egzistuoja kažkokiame paraleliniame pasaulyje, kuris prieinamas tik matematikams-profesionalams. Apie šį pasaulį nėra prasmės kalbėti viešai, nes dauguma žmonių nesuprastų apie ką kalbama.

S. Kuzma teigia, kad ,,[k]ultūringa valstybė turėtų suformuoti bendrą požiūrį, kad menas nebūtų nuvertinamas ir vartojamas kur papuolė ir kaip papuolė, bet kartu kad jis nebūtų pernelyg sudievintas ir mažai prieinamas„. Skulptorius labai skeptiškai atsiliepia ir apie kūrybingumo ugdymą studijuojant Dailės akademijoje. Jis sako, kad ,,įtikėti savo kaip kūrėjo statusu nuo pat pirmo kurso yra pernelyg rizikinga.„

Tuo tarpu matematikos studijos universitete tapo tarsi Balzako šagrenės oda. Vis daugiau grynosios matematikos studijų yra keičiamos matematikos taikymais. Studijų procese nebėra vietos elmentariosios matematikos pagrindams. Iš mokyklos atėjęs jaunuolis, šiuolaikinės matematikos mokomas be pasiruošimo, tarsi nemokantis plaukti yra metamas į vandenį žiūrint, kas atsitiks; gerai, jei išplauks, o priešingu atveju, jaunuolis pereina į verslą.  Mokslo politika tik dar labiau blogina padėtį. Vietoje to, kad būtų skatinamas matematikos populiarinimas ir matematikų domėjimasis mokykline matematika, finansiniai svertai matematikus verčia grafomanais.

Nežinau, ar toks meno ir matematikos likimų panašumas yra tik atsitiktinis reiškinys. Gal tokiam sulyginimui ir nėra svarbu, bet tarp meno ir matematikos yra daug bendrų bruožų. Dar daugiau, matematikos mokytojas P. Lockhartas savo straipsnyje Matematiko rauda (angl. A Mathematician’s Lament; žr. skyrelį ,,įdomiausi straipsniai„ dešinėje) tvirtina, kad matematika yra menas, ir šį savo tvirtinimą pagrindžia. Vargu ar tokiam teiginiui pritars nematematikas, nes mūsų visuomenėje paplitęs požiūris, kuriuo menas ir matematika yra priešpastatomi vienas kitam. Ne tik menas, matematikai priešpastatomi  humanitariniai ir socialiniai mokslai; nesinori pirštais rodyti į konkrečius tekstus, patvirtinančius mano teiginį.

Meno ir matematikos lyginimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas norint suprasti reiškinius. S. Kuzma apie meno ir mokslo santykį taip kalba:

Yra toks dalykas – atradimai. Mokslas dažniausiai atranda tai, kas paslėpta, protu, eksperimentais atveria tai, kas gamtoje yra. O menas sukuria tai, ko mokslas nežada. Tuo meno kūryba ir skiriasi nuo kitokios veiklos, net jei joje ir esama meno požymių.  

Šis meno ir mokslo lyginimas atradimo požiūriu nepritaikomas matematikai. Gana plačiai žinomas klausimas: Matematika sukuriama ar atrandama? Nepriklausomai nuo to, kaip atsakysime į šį klausimą, matematikos faktai, jei atrandami, tai ne realiame pasaulyje. Todėl pastarasis S. Kuzmos lyginimas neatskiria meno nuo matematikos. Šiuolaikinė matematika sukuria tai, ko (gamtos) mokslas ne tik nežada, bet ir neplanuoja atrasti. Šiuo atžvilgiu menas ir matematika sėdi toje pačioje barikados pusėje.

Mano nuomone, svarbiausias meno požymis matematikoje yra kūrybinė laisvė. Skirtingai nuo gamtos mokslo, ši kūrybinė laisvė nėra ribojama reikalavimu atitikti realųjį pasaulį. Matematiko kūrybinė laisvė turi savo plėtros erdvę, kurią sudaro abstrakčių sąvokų struktūros. Tokioje erdvėje reikalinga ypatingai laki vaizduotė. Logika matematikui yra jo vaizduotės įprasminimo forma, panašiai, kaip akmuo ir kaltas skulptoriui, drobė ir spalvos tapytojui, muzikos instrumentas kompozitoriui ir taip toliau. Gaila, kad mūsų visuomenė nėra ruošiama suprasti matematikos meno rūšies, panašiai, kaip ir S. Kuzmos meno.