Kas yra universitetas Lietuvoje?

Universitetas yra rinka, kurioje parduodamas ir perkamas universitetinio mokslo diplomas. Universitetas yra tuo geresnis, kuo daugiau ir brangiau jis parduoda diplomų. Taip rašau su nemaža ironijos doze. Tačiau labai panašų studijų kokybės apibūdinimą įžvelgiu  olandų tyrėjų nuomonėje, kurią savo straipsnyje cituoja  Saulius Vengris. Būtent, vyriausybės požiūriu studijų kokybė suprantama, kaip ,,Didžiausias nedidelėmis išlaidomis parengiamų studentų, nustatytu laiku baigusių tarptautinio lygio studijų programą, skaičius„.  Be abejonės yra ir kiti požiūriai į studijų kokybę; apie juos minėtame straipsnyje rašo Saulius Vengris.

Galima būtų svarstyti, kiek efektyvūs yra finansiniai svertai siekiant švietimo ir mokslo tikslų. Tačiau vienas dalykas šiose diskusijose yra tikrai pamirštas. Pamiršti yra šių tikslų siekiančių žmonių santykiai. Nesenai elektroniniu paštu gavau tokį laišką:

Vakar aplankiau draugus [X-universitete] ir grižau su skauduliu. Prieš savaitę draugę  išsikvietė skaičiavimo centro (ji dirbo skaičiavimo centre) vadovai ir liepė rašyti savo noru išėjimą iš darbo. Leido dar dirbti vieną savaitę ir išmokėję išeitinę pašalpą ją atleido iš darbo. Kaip ji pasakojo, tokiu metodu buvo atleista apie 20 darbuotojų iš skaičiavimo centro.  Universitetui ji atidavė visus savo darbingus metus. Šiuo metu ji buvo pensininkė. Visi ateiname į darbą ir kažkada išeiname, bet tik ne taip. Nejaugi vadovybė užmiršo žodį ačiu, užmiršo, kad dirbantys [X-universitete] yra ne vergai, kad yra tam tikros etikos ir moralės normos ne tik popieriuje, bet ir gyvenime. [X-universiteto] statutas numato, kad perspėjimas apie atleidimą yra daromas prieš 2 mėnesius, tą patį numato ir LR Darbo kodeksas. Nejaugi užsidegė [X-universitetas], kad išvarė tuos žmones, vietoj to, kad būtų padarę susirinkimą ir įteikę po  vieną gėlytės žiedelį, palinkėję pradėti naują gyvenimą ir neužmiršti savo antrų namų. Kokį laikotarpį mes gyvename? Kaip visa tai suprasti? Kas yra universitetas?

Geras klausimas. Manau, kad universitetas neturėtų būti vien tik švietimo ir mokslinių tyrimų misiją vykdanti institucija. Arba, švietimas ir mokslas neturėtų būti suprantami tik kaip ekonominį gėrį kuriančios sistemos. Universitetas turėtų būti ypatinga žmonių bendravimo vieta ir forma, žmonių, kuriuos vienija idealūs siekiai ir aukšti doroviniai principai. Jei mūsų visuomenė nenori ar negali sukurti tokios aplinkos, tai reikia sau tai pripažinti, o ne apgaudinėti save.

Cituojamas laiškas nėra pirmasis tokio pobūdžio su kuriuo man tenka susidurti. Šią vasarą perskaičiau antrąją Antano R. Jankūno knygą ,,Akademinės mantijos priedangoje„ Kaunas, UAB ,,INDIGO print“, 2012.  Autorius kelia sau tikslą – ,,atkreipti visuomenės dėmesį į feodalinius baudžiavinius santykius, susiformavusius aukštosiose Lietuvos mokyklose, atskleisti prievartos, išnaudojimo bei karjerizmo apraiškas ir jų priežastis“. Šioje knygoje aprašomi žmonių santykiai tikrai gali būti taip apibūdinami. Bet abejoju, kad autorius pasieks savo tikslą atkreipti visuomenės dėmesį.

Mūsų akademinė bendruomenė elgiasi kaip strutis, įkišęs galvą į smėlį. Kažkodėl manoma, kad visuomenė nenutuokia apie sistemos problemas, jei mūsų dauguma apie jas tyli. Tačiau ne visi tyli. Apie laisvosios rinkos ir kitas abstrakčias idėjas lengvai įsisavinusią Lietuvos mokslo sistemą rašė Almantas Samalavičius savo knygoje ,,Universiteto idėja ir akademinė industrija„ Vilnius, Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2010. Atrodo, kad apie tas pačias problemas rašoma naujame Vytauto Daujočio sudarytame rinkinyje ,,Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė„ Vilnius, Petro ofsetas, 2012 (žr. knygos pratarmė).

Gali būti, kad švietimas ir mokslas mūsų visuomenėje daugiau nėra laikomi tautos išgyvenimo prioritetais. Mūsų prioritetais tapo stambusis verslas ir pramogų industrija.