Pastarosiomis savaitėmis daug kalbama apie Vyriausybės vykdomas reformas. Valdžios žmonės ir ekspertai sutaria, kad reformomis siekiama sukurti verslui palankias sąlygas. Ne išimtis ir švietimo reforma. Pasak švietimo ministrės patarėjo Eugenijaus Butkaus, ministerijos vykdoma mokslo ir verslo bendradarbiavimo politika pasiteisina ir ji bus toliau tęsiama.
Rūpintis šalies ekonomine gerove savaime nėra blogai. Abejonių kelia tai, kad neįvertinama kultūros svarba atliekant reformas. Jei ir toliau nesirūpinsime švietimo kokybe atsakingai, tai mūsų būsimi rinkėjai į Seimą rinks tik daugiausia gerovės žadančius politikus.
Šį mėnesį Lietuva rengiasi tapti Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) nare. Tai ekonominio pobūdžio organizacija. Dėl to jos rekomendacijos švietimo srityje turėtų būti vertinamos rimtai. Tuo labiau, kad švietimo problemomis ši organizacija rūpinasi nuo įkūrimo 1961 metais. Jos rekomendacijos grindžiamos daugelį dešimtmečių trukusių ir skirtingose šalyse vykdytų tyrimų rezultatais.
Švietimo srityje ši organizacija išskiria dvi problemas, susijusias su mokyklinės matematikos turiniu ir mokinių galimybėmis mokytis. Pirmoji problema yra matematikos turinio gylis. Pavyzdžiui, kokiu mastu turinyje integruotas matematinis samprotavimas? Šis klausimas nėra naujas Lietuvoje. Tačiau ši problema mūsų švietimo sistemoje iki šiol ignoruojama. Tuo tarpu EBPO požiūriu matematinis samprotavimas tapo pagrindine matematinio raštingumo dalimi.
Problema kyla dėl klaidingo požiūrio į mokyklinį matematinį samprotavimą. Įsivaizduojama, kad matematinis samprotavimas yra akademinei matematikai būdingas formalus įrodymas naudojant abstrakcijas ir simbolius. Tai yra mokykloje įgytos asmeninės patirties pasekmė. Daugumai toks neigiamas požiūris išlieka, nes lietuvių kalba beveik neturime visuomenei skirtos literatūros apie tikrąją matematiką. Mūsų visuomenė nieko nežino apie matematikos vaidmenį vakarų kultūros idėjų evoliucijoje.
Mokyklinis matematinis samprotavimas yra loginis samprotavimas vartojant vaiko amžių atitinkančias sąvokas. EBPO siūlymas matematinį samprotavimą padaryti pagrindine mokyklinio raštingumo dalimi grįstas tyrimų rezultatais. Matematikos taikymu kasdieniniame gyvenime grindžiamas mokymo turinys be logikos mokinių pasiekimus augina tik iki tam tikro lygio. Tolesnis logikos ignoravimas veda prie mokinių pasiekimų kritimo. Tai paaiškinama tuo, kad atminties ir elementarių pavyzdžių nepakanka motyvacijai mokytis ir įsisavinant net standartinį mokyklinės matematikos turinį.
Kita EBPO atliktų apibendrinimų išvada, kad reikia suprasti mokymo turinio svarbą. Didesnę svarbą mokinių pasiekimams turi ne mokymo metodai, bet mokymo turinys. Ne pedagogika, bet gilios dalyko žinios leidžia mokytojams sėkmingai ugdyti 21-am amžiui reikalingas kompetencijas. Šiais laikais kaip niekada anksčiau būtina giliai, o ne paviršutiniškai suprasti šiuolaikinį pasaulį formuojančias idėjas, kultūrą.
Matematinį samprotavimą EBPO laiko svarbiausiu 21-am amžiui reikalingu gebėjimu. Visos sunkios realaus pasaulio problemos formuluojamos ir sprendžiamos kuriant naujus matematikos metodus. Ši organizacija siekia skatinti valstybes gilinti savo mokyklinės matematikos turinį. Tam keičiama Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo PISA užduočių sudarymo metodika. Kaip ir anksčiau užduotys bus susijusios su realaus pasaulio problemomis. Tačiau jų sprendimas bus įmanomas tik gerai suprantant grynosios matematikos sąvokas ir idėjas. 2021 metais PISA tyrime tokių užduočių dalis sudarys 25%.
Tai bus labai rimtas mūsų matematinio ugdymo išbandymas. Su tokiomis užduotimis nėra susidūrę mūsų matematikos mokytojai. Rengdami matematikos mokytojus mes nesupažindiname jų su mokykliniu matematiniu samprotavimu ir kitomis matematikos dalyko naujovėmis. Vadovaujamasi klaidinga prielaida, kad būsimas mokytojas pats sugebės viską perprasti. Sprendžiant pagal Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) parengtą ,,Švietimo kokybės žemėlapis0“ tokiam išbandymui nesiruošiama. Ministerijos planuojamas ugdymo turinio atnaujinimas suprantamas kaip dalykų integravimas ir naujų technologijų naudojimas. Taigi EBPO ir ŠMM požiūriai į mokyklinės matematikos turinį yra skirtingi.
Antroji EBPO keliama problema yra mokinių pasiekimų skirtumai dėl nelygių galimybių mokytis. Nelygios galimybės atsiranda tada, kai mokomasi pagal skirtingas programas. Pavyzdžiui, kai kuriose klasėse ar mokyklose grynajai matematikai skiriama mažiau arba daugiau laiko. Tie vaikai, kurie daugiau mokosi grynosios matematikos, turi daugiau šansų įgyti geresnį išsilavinimą. Skirtingos galimybės mokytis gali priklausyti nuo vaiko socialinės-ekonominės aplinkos arba nuo švietimo tradicijų. Pavyzdžiui, mūsų mokiniai rūšiuojami į skirtingas klases pagal įsivaizduojamus jų gebėjimus. Galimybės mokytis gali skirtis tiek tarp mokyklų, tiek ir tarp klasių vienoje mokykloje.
Skirtingos galimybės mokytis gali būti tiek jau egzistuojančios socialinės-ekonominės atskirties pasekmė, tiek ir tokios atskirties šaltinis ateityje. Nesudarydama lygių galimybių mokytis švietimo sistema prisideda prie atskirties gilinimo. Toks atskirties gilinimas vadinamas netiesioginiu. Tiesiogiai atskirtį skatina skirtinga mokinių socialinė-ekonominė aplinka.
2012 metų PISA tyrimų metu atliktomis apklausomis buvo vertinamos mokinių socialinės-ekonominės aplinkos, jų galimybės mokytis ir pasiekimai. Tai leido apskaičiuoti, kiek mokinių pasiekimų skirtumai priklauso nuo socialinės-ekonominės aplinkos ir nuo galimybių mokytis. Pasirodo, kad skirtingos mokinių galimybės mokytis lemia atotrūkį tarp jų pasiekimų tik trečdaliu mažiau nei mokinių socialinė-ekonominė atskirtis.
Tai rodo, kad valstybių švietimo sistemos suteikdamos mokiniams vienodas galimybes mokytis gali reikšmingai mažinti atskirtį visuomenėje. Pakanka atsisakyti praktikos rūšiuoti mokinius nuo pradinių klasių. Bet tam reikalinga reikšminga ir visokeriopa pagalba mokytojams.
Mūsų švietimo reformos neplanuoja siekti lygių galimybių mokytis. ŠMM parengtame ,,Švietimo kokybės žemėlapyje“ rašoma apie mokinių pasiekimų skirtumus dėl jų skirtingos socialinės-ekonominės aplinkos. Mokinių pasiekimų skirtumo linija brėžiama tarp Vilniaus ir kaimo. Lyginamos savivaldybės pagal jose besimokančių mokinių pasiekimus. Teigiama, kad mokykla turėtų padėti įveikti socialinę atskirtį. Galiausiai planuojama trečdaliu mažinti atotrūkį tarp mokinių pasiekimų mieste ir kaime.
ŠMM norėtų mokinių pasiekimus gerinti siūlydama mokykloms ir savivaldybėms mažinti šalyje egzistuojančią socialinę-ekonominę nelygybę. Apie galimybių mokytis skirtumus atsirandančius rūšiuojant mokinius pagal jų gebėjimus ministerijos žemėlapyje neužsimenama. Taigi pati švietimo sistema neprisiima atsakomybės, kad socialinė-ekonominė atskirtis negilėtų. Tai rodo, kad ŠMM ir EBPO požiūriai skiriasi ir dėl antrosios švietimo problemos.
Matematikos turinio gylis ir lygių galimybių mokytis sudarymas priklauso nuo to, kaip gerai savo dalyką išmano mokytojas. Mokytojo profesija taptų tikrai prestižine tada, kai mokymo turinį ir metodus formuos patys mokytojai, o ne politikai, valdininkai ir ekspertai. Svarbiau yra mokytojo dalykinės kompetencijos, o ne pedagoginės. Tarp mūsų edukologų dominuoja priešingas požiūris. Pagal juos, dalykines žinias mokytojas gali įgyti pats baigęs atitinkamo dalyko bakalauro studijas universitete. Deja, vadovaujantis šiuo mitu buvo padaryta vadinamoji ,,pedagogų rengimo perkrova“. Todėl netekome priemonių įgyvendinti EBPO rekomendacijų švietimui.
Komentaras LRT radijo laidai ,,Kultūros savaitė“
PS. Aušra Lėka. Mūsų vaikai – paveldimo skurdo spąstuose. Lietuvos žinios, 2018 birželio 22 d.