Šis puslapis apie G. Bethello ir A. Zabulionio straipsnį The evolution of high-stakes testing at the school-university interface in the former republics of the USSR, kuriame apžvelgiamos vidurinio mokslo baigimo egzaminų bendros ypatybės išriškėjusios per pastaruosius 20 metų buvusiose SSRS respublikose. Iš straipsnio pavadinimo matosi, kad svarbiausia egzaminų ypatybe laikomas jų didelis rizikingumas (angl. high-stakes) tokia prasme, kokia prasme lošimas (pvz. egzaminas) yra rizikingas kai skirtumas tarp galimo išlošimo ir galimo pralošimo yra didelis. Egzaminų rizikingumas išaugo po to, kai buvusios SSRS respublikos perėjo prie rinkos ekonomikos, dėl ko atsirado aukštas nedarbo lygis. Be to, visuomenė įtikėjo aukštojo išsilavinimo nauda siekiant gerai apmokamo darbo savo ar užsienio šalyje. Greta ekonominių priežasčių, kai kuriose šalyse, šį rizikingumą didino valstybės apmokamų studijų vietų ribojimas; norint gauti tokią studijų vietą reikėjo stengtis labai gerai išlaikyti vidurinio mokslo baigiamuosius egzaminus (bent jau Lietuvoje, stojamųjų į universitetus egzaminų neliko). Lietuva išsiskyrė tuo, kad įvedė vadinamąją ,,krepšelio„ sistemą. Straipsnyje rašoma (4 psl.), kad panaši sistema stipendijoms įvesta Gruzijoje, bet detalių apie šią sistemą nepateikiama. Praktiškai visose buvusios SSRS respublikose įkurtos institucijos atsakingos už vidurinio mokslo baigiamųjų egzaminų vedimą.
Didelis egzaminų rizikingumas suponuoja atitinkamą egzaminuojamųjų elgseną. Straipsnyje aptariamos dviejų tipų reakcijos: korepetitorių naudojimas ir neteisėti veiksmai. Atrodo, kad visų aptariamų šalių egzaminų centrai savo pastangas nukreipė tam, kad eliminuoti neteisėtus veiksmus: egzaminuojamųjų anonimiškumas, egzamino forma ir atsakimų vertinimas, svarbios informacijos ,,nutekinimo„ ribojimas, skaidrumo didinimas, atsakimų vertinimo sistemos tobulinimas. Pastaroji veikla svarbi dėl to, kad reikėjo sukurti efektyvią stojimo į universtetus sistemą nesant stojamųjų egzaminų.
Mano nuomone, straipsnis skirtas skaitytojams ne iš buvusios SSRS respublikų. Jame didelis dėmesys kreipiamas teigiamai patirčiai. Be to, straipsnyje nėra lyginimų su egzaminų tvarka kitose pasaulio šalyse, kas mums būtų labai įdomu. Be to, su įdomumu perskaičiau šiuos Algirdo Zabulionio straipsnius skirtus aptarti brandos egzaminus Lietuvoje:
- Visa tiesa apie lietuvių gimtosios kalbos valstybinį brandos neegzaminą… tekstas iš Dialogas; 2008, Nr. 47; gruodis.
- Brandos egzamino degradacija. Liūdni beveik filosofiniai pamąstymai… tekstas iš Dialogas; 2011, Nr. 20 gegužės 19.
- Brandos egzaminai: norminį vertinimą keičia kriterinis. tekstas iš Dialogas; 2011, Nr. 28 rugpjūčio 11.
- Kuo brandos egzaminai skiriasi nuo bulvinių blynų? tekstas iš Dialogas; 2011, Nr. 33, rugsėjo 15.
- Štai jums ir ,,bendras„ egzaminas — lietuvių literatūros ir kalbos… tekstas iš Dialogas; 2011, Nr. 36, spalis.
Apibendrinant Algirdo Zabulionio tekstus, matyt galima įžvelgti jo norą brandos egzaminus organizuoti taip, kad būtų realizuojami ir suderinami du tikslai: brandos patvirtinimas ir atranka į universitetus.