Šio įrašo pretekstu yra ALLEA studija, kurioje apžvelgiama Europos nacionalinių mokslų akademijų veikla siekiant savo šalių pradinio ir vidurinio ugdymo sistemose diegti tyrimais grindžiamus metodus (inquiry-based methods). Tuo siekiama atnaujinti mokslu grindžiamą švietimą Europoje. Iš pradžių apžvelgsime studijos teiginius, o po to pakomentuosime šiuo aspektu matematikos ugdymą Lietuvoje.
Susirūpinimą kelia tai, kad mokslu ir technologijomis grindžiamas ekonomikos sektorius nesusilaukia pakankamo dėmesio iš jaunų žmonių nepaisant aukštų atlyginimų ir gerų karjeros galimybių. Manoma, kad toks paklausos ir pasiūlos neatitikimas atsiranda dėl mažėjančio mokslo populiarumo Europos šalių visuomenėse. Prognozuojamas aukštos kvalifikacijos technologijų, gamtos mokslų ir matematikos specialistų trūkumas darbo rinkose. Baiminamasi, kad švietimo sistemos nepakankami paruošia atitinkamos profesijos moksleivių ir studentų, o viešosios informacijos priemonės ir mokslo politikai nekreipia dėmesio į augančią grėsmę.
Spręsdama šias problemas, ALLEA studija remiasi Rocardo studija. Pastarąją studiją 2007 metais paruošė darbo grupė prie Europos Komisijos, kuriai vadovavo Europos parlamento narys, buvęs Prancūzijos ministras pirmininkas Michelis Rocardas. Pagrindinė Rocardo studijos tezė (3 psl.):
A reversal of school science-teaching pedagogy from mainly deductive to inquiry-based methods provides the means to increase interest in science.
Teigiama, kad mokslo populiarumą skatins dedukcinio pedagogikos metodo keitimas tyrimais grindžiamu metodu.
Rocardo studijoje žodis ,,mokslas„ apima ne tik gamtos mokslus, gyvybės mokslus, informatiką ir technologijas, bet ir matematiką. Dėl to kyla klausimas, kaip suprantami minimi pedagogikos metodai. Rocardo studijos 9 psl. teigiama, kad kalbant apie mokslu grindžiamą pedagogiką, galima išskirti du vienas kitam priešpastatomus pedagogikos metodus. Pirmasis metodas vadinamas dedukciniu (deductive approach), kuris reiškia, kad mokymas vyksta nuo sąvokos apibūdinimo, loginių išvadų formulavimo ir pereinant prie sąvokos taikymo pavyzdžių nagrinėjimo. Šio metodo sunkumą sudaro tai, kad moksleivis priverstas nagrinėti abstrakčias sąvokas. Antrasis metodas vadinamas indukciniu (inductive approach), kuris grindžiamas stebėjimu, eksperimentavimu ir paties moksleivio žinių kaupimu padedant mokytojui. Šis metodas pastaruoju metu vadinamas tyrimais grindžiamu moksliniu švietimu (inquiry-based science education) ir yra geriausiai tinkamas mokslui apie gamtą ir technologijoms. Tuo tarpu matematikos mokyme naudojamas kitas metodas — problemomis grindžiamas mokymasis (problem-based learning), kuriame uždavinių sprendimas skatina mokymąsi ir žinių įgyjimą. Taigi, Rocardo studijoje, matematikos atveju, tyrimais grindžiamas metodas yra problemomis grindžiamas mokymasis. Reikia manyti, kad šis susitarimas galioja ir ALLEA studijoje.
Toliau Rocardo studijoje teigiama (10 psl.), kad daugumoje Europos šalių taikomas iš esmės dedukcinis mokymo metodas, t.y. pradedama nuo sąvokų ir pereinama prie interpretavimo, kaip sąvokų iliustravimo (mūsų nuomone, Lietuvoje matematikos srityje taip nėra – R.N.). Šiuo metu kai kuriose Europos šalyse vykstantys pokyčiai reiškia, kad dedukcinis metodas keičiamas tyrimais grindžiamu metodu, nors vis dar dominuoja dedukcinis metodas.
Kaip minėta, Rocardo studija siūlo dedukcinį metodą keisti tyrimais grindžiamu metodu. Pagrindžiant tokį siūlymą teigiama, kad šis metodas geriau tinka pradiniame ugdymo lygyje, kai reikia motyvuoti moksleivį. Tiesiog tvirtinama, kad metodas tinkamas ir viduriniame ugdyme, nors jam priešinasi mokytojai. Be to, studijoje rašoma, kad šis metodas tinka toms moksleivių grupėms, kurioms dedukcinis metodas nėra efektyvus. Tuo siekiama, mokslu grindžiamą švietimą padaryti visuotiniu (science education to be inclusive), o tai yra svarbiausia žiniomis grindžiamoje visuomenėje. Priduriama, kad studijos siūlymas nereiškia, jos atsisakoma siekti ekscelencijos; žinių įgijimas yra viso švietimo pagrindas. Galiausiai, Rocardo studijoje sakoma (12 psl.), kad ir dedukcinis metodas ir tyrimais grindžiamas metodas vienas kito neneigia ir turi būti derinami prie esamų aplinkybių. Minėti pokyčiai pirmiausia buvo vykdomi Amerikoje ir Prancūzijoje, bei skatinami tokiomis programomis kaip Pollen, apimanti 12 Europos šalių, ir Sinus-Transfer Vokietijoje.
ALLEA studijos vienu iš motyvu (žr. 10 psl.) yra noras išsiaiškinti Rocardo studijoje siūlomos reformos silpnas vietas. Joje taip pat pateikiama daugiau argumentų, kodėl reikia pereiti prie tyrimais grindžiamų metodų švietime. Tačiau svarbiausia ALLEA studijoje yra 27 Europos nacionalinių mokslų akademijų patirties apžvalga vykdant Rocardo studijos iniciatyvas. Daugiausia dėmesio skirta apžvelgti prancūzų Académie des sciences programai La Main à la Pâte, kuri buvo pradėta dar 1996 metais. Svarbiausias uždavinys tokiai programai realizuoti yra mokytojų paruošimas, nes nepatyrusiems mokslinio tyrimo mokytojams sunku perduoti tokią patirtį vaikams. Prieš pradedant šią programą, pradinis ugdymas buvo vykdomas pagal klasikinę taisyklę skaitymas-rašymas-aritmetika be jokio bandymo supažindinti vaikus su mokslu, o mokytojų ruošimas visiškai priklausė edukologijos fakultetų priežiūrai. Būdami stiprūs psichologiniuose ir sociologiniuose edukologijos aspektuose, edukologijos fakultetai neturėjo ryšio su mokslo pasauliu.
ALLEA studija rodo, kad kai kurios nacionalinės mokslų akademijos nedalyvauja pradinio ir vidurinio švietimo reformose, nes save sieja tik su mokslinių tyrimų vykdymu ir ekspertine veikla. Šiuo atžvilgiu Lietuvos mokslų akademija (LMA) nėra išimtis. ALLEA studijoje rašoma, kad Lietuvoje už visų lygių švietimą yra atsakinga Švietimo ir mokslo ministerija ir jos duomenimis mokslo pozicijos ugdymo programose santykinai silpnėjo pastaruosius 20 metų; yra požymių rodančių, kad mokslas sunkiau įsisavinamas. Studijoje rašoma (65 psl.):
The Lithuanian Academy of Sciences is also somewhat reluctant to blurring the insistence on promoting „science literacy‘‘ with debates on societal issues such as inclusivity, upholding instead the value of the advancement of knowledge as a societal good in itself.
Jei teisingai suprantame šį sakinį, LMA palaiko požiūrį, kad žinių kaupimas yra savaime visuomeninė vertybė. Atrodo, kad ši nuostata ne visai derinasi su pastaruosius 20 metų vykdoma švietimo reforma Lietuvoje, kuri klasikinę paradigmą (žinių kaupimą ir perteikimą) keičia laisvąja paradigma, reiškiančia vaiko galių savarankiškai mokytis ugdymą. Kadangi Rocardo studija orientuoja reformas į visuotinį mokslu grindžiamą švietimą ir tokiu būdu palieka nuošalėje klasikinę paradigmą, LMA praranda motyvaciją remti, ir Lietuvos edukologus, ir Rocardo studijos iniciatyvas.
Vykstant švietimo paradigmų kaitai, kenčia ugdymo kokybė, bent jau matematikos srityje. Mūsų nuomone, matematikos mokymas Lietuvoje turinio atžvilgio nesiekia 19 amžiaus žinių. Apie tai plačiau rašome čia. Todėl tokiame kontekste mokslu grindžiamas matematinis švietimas kol kas neturi prasmės. Pirmiau reikia keisti matematikos ugdymo kokybę bent minimaliai ją artinant prie šiuolaikinės matematikos turinio, t.y. abstrakčių sąvokų suvokimo. Tai yra ne kas kita, bet dedukcinis mokymo metodas, kuris, pagal Rocardo studiją, taikomas daugumoje Europos šalių. Taigi, matematikos srityje mes neturime to, nuo ko savo reformą pradeda Rocardo vadovaujama darbo grupė. Kitaip tariant, mes nenaudojame pedagoginio metodo, kurį galima būtų tobulinti jį papildant.
ALLEA studijos rekomendacijomis reikia ir teks naudotis. Akademijų sąjunga tikriausiai teisi. Autorius irgi teisus, kritikuodamas nemokslines nuostatas pirmųjų švietimo grandžių metodikoje ir turinyje pas mus. Moksliškai mokyti reikia ne blaškantis ir iškeliant vieną doktriną prieš kitą (humanitarinius dalykus prieš tiksliuosius, dedukcijos metodą prieš indukciją arba panašiai), o papildant naujomis žiniomis ir harmonizuojant. Tiesa, matematika kaip tikslusis humanitarinis mokslas ALLEA studijos „inquiry-based education“ požiūriu lieka šiek tiek nuošalyje, bet į jos mokymo turinį naudinga pažvelgti moksliškai, autoriaus nurodytu aspektu. Taip pat ir aptarti tai su mokslininkais – sąjungoje, akademijoje… Be gero mokymo juk neturėsime ir gerų mokslininkų. Ta proga REKLAMA: 2013 m. rugsėjį Lietuvos mokslų akademijoje vyks Lietuvos ES pirmininkavimo konferencija „Žmogiškųjų išteklių MTEP srityje stiprinimas/Jaunieji tyrėjai – Europos mokslo ateitis“.
Dar pateiksiu padėties suvokimą savaip, vulgariai. Dabar mokslo vaisiais naudojamės nebesusimąstydami, kiek (kolektyvinio) intelekto pastangų reikėjo juos kuriant. Sako, judriojo ryšio sistemose naudojama netgi Einšteino reliatyvumo teorija. Žmonės nori gyventi vis geriau ir, skirtingai nei kiti gyvūnai, gali to siekti – pavyzdžiui, tobulindami vartojamus dalykus, juos gamindami, parduodami artimui savo ir nusipirkdami ko patiems reikia. Bet gali būti, kad ši saldi vartojimo karuselė ilgainiui ims strigti, pirmiausia – dėl nemokšų, nesugebančių nei tobulinti kas sukurta, nei atkartoti kas jau buvo pagaminta, tačiau susidėvėjo. Tai yra, pritrūks išmanančių mokslą(us), nes mokslas pernelyg sudėtingas išmokti. Sudėtingas todėl, kad vaikai, dabar stokodami praktinės veiklos ir sąlyčio su gamtine aplinka, abstrakčių mokomų dalykų nebegali susieti su konkrečiais. Šitą atotrūkį ir siekiama šalinti taikant „learning by doing“ (išmokimo darant), „inquiry-based science education“ (IBSE, smalsumu grindžiamo tiksliųjų disciplinų mokymo) principus.
Dėkui už komentarą, Andriau. Atrodo, kad LMA požiūrį į švietimą supratau daugiau ar mažiau teisingai. Aptarti, ką daryti, galima ir šiame tinklaraštyje. Man atrodo, kad mokyklinio švietimo reikalai tarp mokslininkų nėra prestižiniais. Tai matau man pažįstamoje aplinkoje VU Matematikos ir informatikos fakultete, kur aktyviai mokslu užsiimantys matematikai dirba visose katedrose ir studijų programose išskyrus matematikos mokymo studijų programą. Matematikos mokymo metodologija yra labai įdomi ir gilių matematikos žinių reikalaujinti mokslo sritis, kurioje pas mus niekas nedirba ir šis darbas neskatinamas. Skirtingai nuo kitų šalių, matematikos metodologijos ir didaktikos nėra Lietuvos mokslo klasifikatoriuje. Dalyko mokytojo ruošimą į savo rankas perima pedagogikos mokslininkai. Prieš du metus matematikos mokymo studijų programa tapo pedagogikos krypties programa. Netrukus bus keičiama ir bakalauro baigiamųjų darbų tematika daugiau dėmesio skiriant didaktiniams, pedagoginiams, psichologiniams aspektams. Matematikos mokymas moksline ir studijų prasme tapo šagrenes oda. Tuo tarpu pedagogų bendruomenėje jau senai žinios nėra vertybė. Pavyzdžiui, rugpjūčio 23 d. Nr. 30 laikraštyje DIALOGAS skaitau (11 psl.): ,,Keičiantis pedagogikos paskirties suvokimui, kuomet pagrindinis siekiamas rezultatas yra nebe žinių išmokimas (sic!), bet vertybinių nuostatų ir bendrųjų gebėjimų ugdymas…“. Manau tendencija yra pakankamai ryški.
Jei mokslininkai nepritaria tokiai tendencijai, tai jie galėtų nedelsdami imtis atitinkamos veiklos. Pavyzdžiui, pastaruoju metu LMA savo salėje organizavo populiaras mokslininkų paskaitas visuomenei. Kodėl neišplėtus šios veiklos paskaitas rengiant mokyklose? Tam, kad paskatinti mokslininkus tokiai veiklai, pakanka papildyti jų vertinimo kriterijus skiriant mokslo premijas, priimant naujus narius, užimant atitinkamas pareigas ir panašiai. LMA galėtų tikslingai skatinti matematikos ir gamtos mokslų mokymo metodologijos problemų sprendimą. LMA nariai dalyvaudami mokslo politikos veikloje galėtų įtakoti mokslinės veiklos sampratos keitimą, institucijų finansavimo ir mokslininkų atestavimo kriterijų papildymą veikla susijusia su švietimu. Galiausiai LMA galėtų inicijuoti judėjimą ,,mokslas – švietimui„, panašų į tą, kuris vadinamas ,,mokslas – verslui“, bet aktyvesnį.