Gyvename gamtos mokslo amžiaus saulėlydyje. Tai yra dalies mūsų kultūros vertinimas, kurio pripažinimas yra sunkus tiems, kuriems supratimo ir tiesos paieška yra gyvenimo būdas ir prasmė. Vertinimo pripažinimas nėra fakto patvirtinimas, o tik prielaida, kad taip gali būti. Prielaida, kuria galima vadovautis kituose savo sprendimuose. Beprasmiška siekti keisti mokslo ir švietimo institucinę aplinką jei ji išreiškia mokslo ir švietimo bendruomenės daugumos interesus.
Taip trumpai galėčiau apibūdinti savo būseną atsiradusią perskaičius Martin López Corredoira knygą The Twilight of the Scientific Age. Knygos autoriaus idėja paprasta: mūsų mokslas yra nuosmūkio būsenoje, kadangi visuomenė prisotinama žinių, kurios nesuteikia mūsų gyvenimo prasmės suvokimo (7 pusl.). Kitoje vietoje (9 pusl.) autorius rašo:
A superficial view may lead us to think that we live in the golden age of science but the fact is that the present-day results of science are mostly mean, unimportant, or just technical applications of ideas conceived in the past. Science is living on its private income.
Tiems, kurie gyvena žiniasklaidos sukurtame pasaulyje, tokia idėja turėtų skambėti kvailai. Kita vertus, ši idėja gali atrodyti visai nenauja tiems, kurie gyvena postmodernistiniame pasaulyje, arba laiko gamtos mokslą religijos forma. Tačiau visai kitaip ši idėja gali būti vertinama tų, kurie savo veikloje vadovaujasi siekiu suprasti ir pažinti tiesą dėl jos pačios. Nes veiklos motyvacija priklauso jausmų sričiai. 11 pusl Corredoira rašo:
… the question is not about the truth of scientific assertions but about the place these truths occupy in our lives as human beings.
Toliau jis teigia, kad
We do not know when [science] twilight will occur, but the reasons for it are already in the air: after a very hot summer always come the season for the drop of leaves.
Knygos autorius Corredoira yra profesionalus mokslininkas astronomas, turintis daktaro laipsnius iš astronomijos ir filosofijos. Apie 20 metų mokslinius tyrimus atlieka Ispanijoje ir Šveicarijoje. Turi virš 50 mokslo publikacijų. 13 puslapių paties autoriaus parašyta knygos apžvalga yra čia, o video pristatymas yra The Twilight of the Scientific Age by Martín López Corredoira. Kolegos astronomo Paul LaViolette atsiliepimas apie knygą yra čia.
Daugiausia vietos knygoje skiriama šių dienų mokslinės veiklos kai kurių ypatybių apžvalgai. Būtent, autorius teigia šiuos dalykus (125 pusl.):
- Visuomenė yra paskendusi milžiniškame žinių kiekyje. Didesnė tų žinių dalis yra nereikšminga mūsų aplinkos supratimui ir yra bevertė fundamentinio mokslo praturtinimo požiūriu. Iš esmės šiuolaikinio gamtos mokslo žinios yra tik technologinio pobūdžio arba nereikšmingos smulkmenos.
- Tose mokslo srityse, kuriose vis dar atsiranda svarbios neišspręstos problemos, įtakingos mokslininkų grupės kontroliuoja informacijos srautus siekdamos išsaugoti pripažintą tiesą ir vengia objektyvios diskusijos remiantis moksline metodologija. Tokia padėtis negarantuoja naujų ir svarbių žinių apie gamtą atsiradimą.
- Individualus kūrybiškumas yra pasmerktas išnykti jei jis prieštarauja mokslo politikų ir administratorių požiūriui, siekiančiam rasti būdu gauti biudžeto lėšų ir megaprojektų finansavimo, tokiu būdu didinant mokslo išlaidas ir mažinant jo naudą.
Dabartinė ir artimiausios ateities mokslo padėtis geriausiai apibūdinama vienu žodžiu: nuosmukis. Toks vertinimas nėra racionaliai pagrindžiamas. Jis atspindi tik vertinančiojo jautrumą stebint šiuolaikinio mokslo infrastruktūros kaitą, publikacijų kiekį, mižiniškų mokslo įrankių ir technologinių prietaisų kūrimą, mokslininkų skaičiaus apimtis, mokslo valdimą palyginus su tuo, kas buvo anksčiau. Visa tai, kas kito žmogaus požiūriu gali liūdyti apie šiuolaikinio mokslo aukso amžių. Autoriaus nuomone, šioje situacijoje yra prarasta mokslo dvasia. O kaip gi galima išmatuoti dvasią kitaip, nei ją pajausti.
Norint, nesunku pastebėti mokslo nuosmūkio požymių. Keletas jų apžvelgiama knygoje. Knygoje rašoma apie vidutinybių ir biurokratijos dominavimą valdant ir administruojant mokslą, universitetinių studijų lygio kritimą, mokslo etikos nesilaikymą ir apie keletą kitų konkrečių reiškinių bei įvykių, iliustruojančių mokslo nuosmūkį.
Ypatingai įdomi man yra knygos dalis skirta mokslo filosofijai. Autoriaus nuomone, absoliuti dauguma akademinių mokslo filosofų negali padėti mokslui išsiaiškinti jo problemas ir padaryti panašių į šioje knygoje pateikiamų išvadų apie mokslą, nes
- Most of them do not have knowledge of science at close quarters but only through reading books, which do not reflect the real problems; even in the few cases of philosophers with an education in science to the level of a scientist, they do not dedicate their time to research so they only know about present-day problems by hearsay.
- They are not interested in revealing the miseries of another profession because they themselves share the same problems in even greater magnitude. In this panorama, what has the office-philosopher to say about science? Nothing different from what happens in his or her own house. At present, professional institutional philosophy has as many problems as institutional science, and reading philosophy of science written by contemporary philosophers working in a university is mostly a waste of time.
Toks požiūris į mokslo filosofus nėra išskirtinybė tarp mokslininkų. Fizikas Richardas Feynmanas yra vaizdingai pasakęs: Philosophy of science is about as useful to scientists as ornithology is to birds.
Tačiau yra ir tikrų filosofų mokslo atžvilgiu, net jei jie ir nėra gamtos mokslo specialistais. Šioje knygoje Corredoira apžvelgė trijų filosofų indėlį mokslinės tiesos ir mokslo prasmės supratimui. Šie filosofai yra F.W. Nietzsche, Miguel de Unamuno ir Oswaladas Spengleris.
Autorius teigia (186 pusl.), kad ši knyga nėra bandymas įtikinti visuomenę, kad mokslas turi išnykti, ar kitaip įtakoti visuomenės nuomonę. Jis išreiškia viltį, kad nauja apšvieta pakeis dabartinį mokslo saulėlydį. Beviltiška tikėtis pakeisti kultūrų ir civilizacijų eigą. Tikriausiai ir mokslo institucijų sąrangos pakeisti neįmanoma. Tačiau ateičiai, jei būtų bandoma atgaivinti mokslą, autorius suformulavo keletą sąlygų tokiam bandymui. Pavyzdžiui, reikėtų gerokai sumažinti mokslininkų atlyginimą tam, kad tik mokslinei veiklai pasišventę žmonės imtųsi mokslininko profesijos. Valstybė turėtų sudaryti tik būtiniausias sąlygas jų gyvenimui, panaikinant visas dabar mokslinę veiklą ,,įvairinančias“ galimybes. Tai gerokai sumažintų dabartinį mokslininkų skaičių. Įgyję daktaro laipsnį jie toliau nebūtų vertinami ar kitaip kontroliuojami. Be abejonės, tokios ir kitos radikalios priemonės šiais laikais neįmanomos įgyvendinti, nes mokslas kontroliuojamas vyresniosios kartos mokslininkų. Dauguma jų nesutiks atsisakyti turimų privilegijų ir galimybių nuspręsti.
Nors pradžioje rašiau, kad toks beprasmiškumo jausmas slegia. Bet kartu supratimas esamos realybės suteikia kitokio ryžto. Bent jau pasidaro aišku kokiai veiklai neverta eikvoti pastangų. Iki šiol maniau, kad galbūt klystu vertindamas manę supančią aplinką. Bet ši knyga parodė, kad nesu vienišas su savo mintimis. Įdomus sutapimas, kad šios mintys aplankė Kūčių vakarą, kuris šiais laikais matyt turi jau kitą prasmę.
Knygos pavadinime nėra užuominos apie mokslo nuosmūkį ar saulėlydį. ,,Sutemos“ ar ,,prieblandos“ būna kartu su šviesa. Galbūt knygoje kalbama apie šias ,,prieblandas“, kurios atsirado dėl naujų reiškinių: susikūrė mokslo tyrimų institucijos su visa neišvengiams biurokratija, atsirado mokslininko profesija (anaiptol ne visada už mokslo tyrimus žmonės gaudavo atlygį), mokslas specializavosi (ir hermetizavosi), todėl platesnė visuomenė negali sekti ir vertinti jo raidos ir t.t.
Jeigu kalbama apie mokslo nuosmūkį, tai padėtis turi būti lyginama su ,,polėkio“ laikotarpiu.
Ar kada buvo toks? XVI amžiuje buvo padaryta daug svarbių atradimų, bet Kepleris, kad turėtų duonos kąsnį ir galėtų skaičiuoti Marso orbitą turėjo pelnytis horoskopais. Kita vertus, autoriaus mintis, kad nepadaroma reikšmingų atradimų, o gyvenama vien padarytų sąskaita, gana keistoka. Viena vertus, ar įmanoma žmogui įvertinti, kas vyksta šių dienų moksle, kas reikšminga, kas ne? Kita vertus, reikalavimas kasmet atrasti fundamentalius gamtos dėsnius yra, švelniai tariant, naivus.
Mokslo nuosmūkio skelbimas yra kiek panašus į 1989 metais Fukuyamos paskelbtą istorijos pabaigą.
Dėkui už komentarą Viliau. Pabandysiu atsakyti į tavo abejones. Mano turimas Oxford dictionary žodžio twilight pirmąja reikšme pateikia tokį aiškinimą: Light from sky when sun is below horizon in morning or (usu.) evening. Tai reiškia, kad saulėlydis yra viena iš galimų twilight reikšmių. Dar svarbiau yra visas knygos turinys, kuris vienareikšmiškai, mano nuomone, leido man pasirinkti saulėlydžio variantą. Keliose knygos vietose twilight jis priešpastato dawn. Dar dažniau jis naudoja stipresnį žodį – decline. Šeštas skyrelis taip ir vadinasi The decline of science.
Ar buvo ,,polėkio“ laikotarpis? Jo knygos antras skyrius yra gamtos mokslo istorijos apžvalga, prasidedanti graikų laikotarpiu, Tiksliau Thales of Miletus. Pateikdamas gamtos mokslo istoriją, autorius vis bando parodyti kokiu prasme gamtos mokslo atradimai buvo naudingi ir svarbūs visuomenei. Mano vertinimu ,,polėkio“ laikotarpis, su pertraukomis, tęsėsi maždaug 2600 metų. Manau, kad 20 amžiuje autorius pradeda įžvelgti gamtos mokslo nuosmūkio požymius. Autorius neturi noro, ką nors įtikinėti bandyti keisti. Jis pateikia savo vertinimą faktų, kuriuos mes visi žinome. Bet jis išreikšia viltį, kad kuria nors prasme ateityje gali įvykti naujas civilizacijos pakilimas.
Dėl F. Fukuyama knygos The End of History and the Last Man (1992). Šios knygos autorius kalba apie istorijos pabaigą tą prasme, kad demokratinė santvarka neturi alternatyvos ar geresnio pakaitalo. Aš jo knygą skaičiau senai, tuoj po jos publikavimo, tai nepamenu, ką Fukuyama rašė apie mokslą. Bet mūsų aptariamos knygos autorius Corredoira komentuoja vieną Fukuyama pasažą apie mokslo pabaigą (177 pusl.). Corredoira nesutinka su Fukuyama vertinimu sakydamas, kad pastarasis neskiria tecnologinių ir taikomųjų mokslų nuo fundamentinių mokslų, versdamas viską į vieną kruvą. Corredoira tiki, kad fundamentinių mokslų evoliucija turės atgyti ateityje.
Tarp kitko 178 pusl. matau parašytą: „The decline of the West (or better to say „twilight“, since the German word Untergang means twilight when applied to the sun) is a conclusion derived from patient observations of culture as a whole rather than a mere frivolity. Čia dėl mano twilight interpretacijos. dar prisiminiau, kad Corredoira savo knygos pavadinimą pasirinko atsiliepdamas į Horgan (1996) knygą The end of science. Facing the Limits of knowledge in the twilight of the scientific age. Corredoira taip pat polemizuoja su Horgan, nesutikdamas su saulįlydžio priežastimi „limits of knowledge“.
Galiausiai noriu pasakyti, kad matematikos situacija šiek tiek kitokia. Dabar negalėčiau aiškiai artikuliuoti, ką turiu galvoje, tik nuojauta. Be to ir Corredoira pateikdamas Perelmano pavyzdį užsimena, kad matematikoje situacija gali būti kitaip vertinama, nei gamtos moksluose.