Matematika, kokia ji buvo iki šiol, gali išnykti būsimos kartos gyvenimo laikotarpiu. Tai matematiko Keitho Devlino atsakymas į klausimą ,,Dėl ko turėtume nerimauti?“, kurį šiais metais suformulavo interneto svetainės Edge autoriai (pagal vieną vertinimo sistemą, ši svetainė yra septinta tarp dešimties pasaulyje labiausiai vertinamų svetainių). Tai vienas iš 151 pasiūlytų atsakymų į tą patį klausimą; visi atsakymai yra čia.
Jei Keitho Devlino nerimas yra pagrįstas, tai tolesnio technologijų vystymosi laukia stagnacija. Šiuolaikinių technologijų pagrindą sudaro naujausi matematikos pasiekimai ir, nesant progreso matematikoje, kokybinių šuolių technologijų vystymęsi neverta tikėtis.
Kas gi tokio gręsia matematikai? Keitho Devlino nuomone, vargu ar galime tikėtis artimiausioje ateityje tokių fundamentalių atradimų matematikoje, kokius padarė Fermat, Gaussas, Riemannas ir Ramanujanas. Šių matematikų archyvai rodo, kad jie praleisdavo daugybę valandų atlikdami samprotavimus ir skaičiavimus pieštuku ant popieriaus. Tokio kruopštaus darbo pasekmė – gilus matematikos struktūrų supratimas, įgalinęs aptikti ir suformuluoti stulbinančias hipotezes apie skaičius ir figūras. Kai kurios iš šių hipotezių vėliau buvo įrodytos, o kitos yra atviros iki šiol, pavyzdžiui, Riemanno hipotezė.
Keithas Devlinas mano, kad pieštuku ir popieriumi besiremianti matematikų ,,technologija“ neriboja samprotavimų išraiškos laisvės. Dėl kokių nors priežasčių atsisakius tokios darbo rūšies, sunku tikėtis aptikti ką nors iš esmės naujo. Jo manymu, šiuolaikinės technologijos kelia grėsmę matematikų ,,technologijai“. Tuo jis įsitikino praeitų metų rugsėjo mėnesį. Tuo metu jis vedė video paskaitų ciklą apie matematinį mąstymą. Tuo pačiu metu paskaitų klausėsi ir atitinkamas užduotis aliko apie 64000 studentų. Kadangi paskaitų ir užduočių lygis aukštesnis už vidurinės mokyklos lygį, automatizuotas vertinimas nebuvo įmanomas. Daugumos užduočių atlikimas reikalavo griežtų samprotavimų – įrodymų. Universitetuose tokių užduočių tikrinimą paprastai atlieka dėstytojas ir jo asistentas. Šiuo atveju Keithas Devlinas organizavo pačius studentus atlikti vertinimo darbą. Tam reikėjo, kad kiekvienas studentas savo sprendimą nufotografuotų arba nuskanuotų ir atsiųstų tikrinimui. Keletas studentų pasiūlė naudoti redagavimo programą LaTeX’ą, specialiai pritaikytą matematikos tekstams rašyti. Šią idėją perėmė dauguma studentų, tuo pačiu daug laiko eikvodami LaTeX’o galimybių įsisavinimui.
Keitho Devlino nuogąstavimus sukėlė tai, kad programinės įrangos naudojimas neišvengiamai apriboja samprotavimų išraiškos formas ir vaizduotę. Laisvė vaizduotei ir jos nevaržoma raiška yra būtini matematinei kūrybai. Pavyzdžiui, tradicinės meno rūšys (dailė, literatūra, skulptūra) neišvengiamai ribojamos savo išraiškos formomis (atitinkamai, drobė ir dažai, žodžių prasmės suvokimas, akmens apdirbomo galimybės). Tokiu būdu, sekančių dvidešimties metų eigoje, gali visiškai išnykti ankstesnės matematinės kūrybos formos. Taip mano Keithas Devlinas, savo nuomonę parašęs Edge organizuotoje apklausoje.
Mano nuomone, ne mažiau skaudūs dalykai matematikos atžvilgiu vyksta Lietuvoje ir kitose šalyse, kuriose matematikos tyrimų rezultatų vertinimas vyksta skaičiuojant publikacijas: kuo daugiau – tuo geriau. Šiais laikais matematikas nebegali sau leisti gilintis į sunkių problemų sprendimus, nes tam nepakanka mėnesių, tam reikia ne vienerių metų. Tuo tarpu dabartinė mokslo politika, siekdama supaprastinti mokslo finansavimo politiką, iš visų reikalauja nuolatinio naujų straipsnių publikavimo kaip ,,kokybiško“ darbo įrodymo. Gal būt tai yra prasminga gamtos moksluose, bet matematikoje tai yra šios intelektinės veiklos lėta mirtis.