Rgp 302014
 

Šios savaitės Veido žurnale (rugpjūčio 29 d. Nr. 33) dabartinis jo redaktorius Arūnas Brazauskas parašė komentarą ,,Kokie mokytojai laimi karus“. Atsakydamas į savo klausimą komentaro autorius rašo:

Bet ir tas prūsų pradinukų mokytojas buvo toks kietas ne pats savaime, o todėl, kad nuo XIX a. pradžios valdžiai rūpėjo kaimo daraktorių paversti valstybės tarnautoju, kuris gautų gerbtinam žmogui deramą algą.

Šis komentaras pradedamas fraze: ,,Kada net ir vidury pelkės galima prisijungti prie interneto, švietimo kokybė vis tik priklauso nuo pedagogų kvalifikacijos ir atsidavimo”.  Komentaras lyg ir siūlo suprasti, kad mūsų švietimo sistemoje žemą pedagogų kvalifikaciją ir atsidavimą lemia jų žemas atlyginimas. Argumentas grindžiamas nuoroda į XIX a. prūsų švietimo sistemą.  Bet ar tikrai prūsų švietimo sistemos aukštą kokybę nulėmė ,,gerbtinam žmogui derama alga”? Ar tikrai žmogaus autoritetą visada nulemia jo alga? Abejones kelia kas ką lemia.

Pirma, verta pažiūrėti ką apie XIX a. prūsų švietimo sistemą rašo švietimo istorikai.  Pasiremsiu A. Karpo ir G. Schubringo knyga Handbook on the History of Mathematics Education, Springer, 2014. Šios knygos 580-582 puslapiai skirti Prūsijos švietimo sistemai ir matematikos mokytojų ruošimui šioje sistemoje. Pasibaigus Napoleono karams, Prūsijos vyriausybė nusprendė, kad reikalinga radikali valstybės reforma. Prūsija neturėjo kolonijų, o gamtinių išteklių šalies teritorijoje nebuvo daug. Buvo nuspręsta reformos pagrindu padaryti švietimą. Pagrindiniu reformos tikslu tapo naujo tipo mokyklos, pavadintos gimnazija, kūrimu vietoje iki tol egzistavusios senos lotynų mokyklos.  Gimnazijoje vienu iš pagrindiniu mokomu dalyku turėjo būti matematika, jai mokyti skiriant 5-6 valandas per savaitę kiekvienoje iš devynių gimnazijos klasių. Prūsijoje buvo sukurta įspūdinga matematikos mokymo programa.

Pačioje reformos pradžioje  vyriausybei buvo aišku, kad sėkmingam reformos plano įgyvendinimui yra būtinas kompetetingų matematikos mokytojų korpusas. Todėl reformos dalimi tapo universitetų filosofijos fakultetų tobulinimas taip, kad juose būtų galima ruošti naujus gimnazijos mokytojus. Norintiems tapti mokytojais reikėjo studijuoti naujuose fakultetuose iš pradžių šešis, o vėliau aštuonis, semestrus,  o studijos baigiamos egzaminu  dalyvaujant vyriausybinei komisijai. Egzamino dalimi buvo demonstracinė pamoka. Aukštos kvalifikacijos lygio reikalavimą rodo tai, kad tik Prūsijos universiteto daktaro laipsnis suteikė galimybę išvengti egzamino, bet ne demonstracinės pamokos.

Iš mokytojų buvo norima, kad jie nebūtų tik vienos srities mokomojo dalyko specialistais. Priešingai, būsimi mokytojai buvo egzaminuojami iš visų pagrindinių gimnazijoje mokomų dalykų greta atskiro dalyko kurio mokymuisi ruošiamasi. Idealiu mokytoju laikomas tas, kuris ne tik sugebėjo atlikti savo dalyko mokslinius tyrimus, bet sugebėjo suprasti ir kitų mokyklinių disciplinų principus. Šios idėjos motyvacija buvo požiūris į mokslą kaip į vieningą žinių sistemą, kuria turėjo vadovautis gimnazijos mokinių švietimas. Dėl šios priežasties vėliau buvo kritikuojamas matematikos svarbos gimnazijoje išskirtinumas. Tačiau dominuojanti matematikos padėtis liko nepakitusi Prūsijos gimnazijoje. Tačiau ruošiant mokytojus silpnėjo  reikalavimas visus dalykus laikyti vienodai svarbiais. Taip pat palaipsniui silpnėjo matematikos dalykinių žinių reikalavimas pradinių klasių mokytojams, paliekant aukštus reikalavimus vyresnių klasių matematikos mokytojams. Pedagoginės būsimų matematikos mokytojų žinios buvo ne tokios svarbios kaip dalykinės.

Prūsijos vyriausybės politikos rezultatu buvo kompetetingų matematikos mokytojų korpuso sukūrimas. Dėl to matematikos mokytojai turėjo aukštą prestižą visuomenėje – būtent tai ko norėjo vyriausybė pradėdama švietimo reformą. Nors čia rašau apie matematikos mokytojus, bet kitų dalykų mokytojų kvalifikacija taip pat buvo aukšto lygio. Apie reikalavimus ruošiant mokytojus Prūsijoje galima susidaryti įspūdį skaitant The Educational Code of the Prussian Nation, in its Present Form, 1879.

Šis aprašymas vargu ar patvirtina įrašo pradžioje cituojamą Veido redaktoriaus mintį. Be abejonės, kas lemia vieną ar kitą tendenciją visuomenėje nėra lengva nustatyti. Prisiminiau dar vieną nesenai skaitytą tekstą šia atlyginimo versus autoriteto tema. Būtent, liepos 17 d. Slate.com pasirodė Amanda Ripley tekstas Higher Calling: To improve [american] schools, we need to make it harder to become a teacher. Straipsnyje svarstoma mūsų aptariama problema lyginant mokytojų ruošimą ir pagarbą mokytojams tarp JAV ir Suomijos. Suomijoje mokytojai pagarboje, nors jų atlyginimas ir nėra aukščiausias. Kodėl?

Why did the Finns respect teachers more? Well, one reason was straightforward: Education college was hard in Finland, and it wasn’t usually very hard in America.

Straipsnyje teigiama, kad mokytojui įgyti pagarbą jo studijos turėtų būti sunkios: 

No one gets respect by demanding it. Teachers and their colleges must earn the prestige they need by being the same kind of relentless intellectual achievers they’re asking America’s children to be.

Įsivaizduokime, kad mes padidinome mokytojų atlyginimus du, tris ar daugiau kartų. Naivu manyti, kad be tinkamos pedagogų ruošimo sistemos atsiras jų aukšta kvalifikacija.  Tai ypač akivaizdu matematikos mokytojų ruošime. Pirmosios respublikos laikais mes gal būt turėjome rimtus planus sukurti aukštos kvalifikacijos mokytojų ruošimą. Bet sovietiniais laikais viskas žlugo. Bent jau matematikos mokymas mano studijų laikais buvo mažiausiai prestižinė specialybė lyginant su grynosios ar taikomosios matematikos specialybe. Matematikos mokymąsi studijavo žemiausius įvertinimus per stojamuosius egzaminus gavę mokiniai. Pats studijų lygis buvo ženkliai žemesnis. Antrosios respublikos laikais padėtis šiuo atžvilgiu dar labiau pablogėjo. Būsimi matematikos mokytojai dabar nestudijuoja pakankamai giliai nei elementariosios matematikos nei matematikos istorijos. Esami matematikos mokytojai neturi nei motyvacijos nei galimybių kelti savo kvalifikaciją.

Tik už pinigus, be tinkamos pedagogų ruošimo sistemos,  galima, kaip anglai daro, importuoti matematikos mokytojus iš Kinijos. 

Mano nuomone, Lietuvai būdinga problema, skatinanti mūsų švietimo sistemos smukimą, yra pas mus dominuojanti ir švietimą įtakojanti postmodernizmo ideologija. Pabandysiu pagrįsti šį teiginį kitame įraše vėliau.

 Leave a Reply

(required)

(required)

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>