Norint pabrėžti žinių svarbą bei švietimo institucijų reikšmę visuomenėje, rugsėjo pirmoji vadinama Mokslo ir žinių diena. Ji yra atmintinų dienų sąraše. Tokią dieną norėtųsi kalbėti apie tai, kas yra reikšminga ir esminga švietimui. Viešojoje erdvėje apie švietimą kalbame vos ne kasdien. Kalbame apie mokytojo prestižą, egzaminus, mokytojo etatą ir t.t. Visi šie dalykai yra labai svarbūs mūsų švietimo sistemoje. Bet yra ir kitų ne mažiau svarbių klausimų. Vienas jų susijęs su mokytojo vaidmeniu klasėje.
Ar naujo dalyko aiškinimas mokytojui atsistojus prieš visą klasę yra efektyvus instruktavimo būdas, ar ne? Galbūt mokinys geriau įsisavins žinias, jei naujų sąvokų ir procedūrų prasmes aiškinsis pats? Priklausomai nuo vienokio ar kitokio atsakymo į šiuos klausimus, mokytojo vaidmuo klasėje yra skirtingas. Jei naują dalyką aiškina mokytojas, tai jo vaidmuo klasėje yra svarbesnis už mokinio, kuris tokiu atveju tik bando suprasti mokytoją. Jei naują dalyką aiškinasi pats mokinys, tai pagrindinis vaidmuo klasėje atitenka mokiniui. Šiuo atveju mokytojo vaidmuo yra pagalbinis.
Pasaulyje apie mokytojo pagalbos poveikį klasėje diskutuojama seniai. Praėjusio šimtmečio šeštasis dešimtmetis laikomas dabartinės diskusijos pradžia. Taigi, apie instruktavimo būdus kalbama daugiau kaip pusę šimtmečio. Kaip kilo diskusija? Svarstant, kodėl klasėje sunku mokyti mokyklinius dalykus, atkreipiamas dėmesys į tai, kad už klasės ribų kai kuriuos dalykus žmogus išmoksta labai lengvai. Pavyzdžiui, klausyti, kalbėti gimtąja kalba, atpažinti veidus, bendrauti tarpusavyje vaikai išmoksta patys ir nesąmoningai. Tuo tarpu skaityti, rašyti, matematikos ir kitų mokyklinių dalykų mokomasi gana sunkiai. Šis pastebėjimas skatino mokymąsi klasėje daryti panašiu į mokymąsi už mokyklos ribų. Atrodytų, jei klasėje leistume vaikams mokytis patiems, tai rezultatas turėtų būti toks pat – natūralus ir lengvas mokymasis.
Lietuvoje mokytojo vaidmuo klasėje tapo svarstymų objektu beveik prieš trisdešimt metų, kitokiomis aplinkybėmis ir kitaip. Tuo metu buvo akivaizdu, kad būtina iš pagrindų pakeisti sovietinę švietimo sistemą. Tokiomis aplinkybėmis diskusija apie instruktavimo būdus pas mus tapo nediskutuotinos prielaidos apie ugdymą dalimi. Ši prielaida įgijo ugdymo paradigmos formą. Vietoje diskutavimo apie instruktavimo būdus mes nusprendėme, kad vieną ugdymo paradigmą reikia keisti kita ugdymo paradigma. Beveik visus pastaruosius 30 metų Lietuvoje vyksta švietimo reforma, kuria diegiama laisvojo ugdymo humanistinė paradigma. Pagal ją, ugdymas yra palankių sąlygų kiekvieno ugdytinio saviraiškai, savisklaidai ir saviraidai sudarymas. Kitais žodžiais tariant ugdymui reikia sudaryti tokias sąlygas, kurios įgalintų ugdytiniam pačiam konstruoti reikšmes ir prasmes. Reformuojant švietimą yra siekiama išgyvendinti sovietinei sistemai priskiriamą klasikinę, normatyvinę paradigmą. Pagal ją, ugdymas yra mokslo žinių, vertybių, protinės bei praktinės veiklos gebėjimų perteikimas ugdytiniams. Šioje paradigmoje mūsų edukologai įžvelgia per didelį mokytojo vaidmenį perteikiant žinias ir, anot jų, žinių sureikšminimą. Jų požiūriu mokinys ir mokytojas turi būti lygiaverčiai partneriai ugdymo procese. Geriausia, jei mokinys pats sukonstruos naujas žinias, o mokytojas sudarys tam tinkamą aplinką. Tai yra mūsų švietimo reformos ideologiniai pagrindai.
Koks mokytojo vaidmuo klasėje, toks ir jo prestižas visuomenėje. Pagal laisvojo ugdymo humanistinę paradigmą, mokytojas yra mokinio partneris. Žinių įgijimas yra mokinio reikalas ir ne daugiau svarbus už jo gerą savijautą klasėje. Pasak mūsų edukologų, galiausiai taip turėtų būti ateities mokykloje. Mūsų švietimo sistemos vadovų požiūris į žinias ir mokytoją yra panašus. Šį požiūrį atskleidžia naujasis etatinio mokytojo darbo apmokėjimo modelis. Pagal šį modelį mokytojo darbas klasėje sulyginamas su bet kuria kita užklasine veikla. Visa mūsų švietimo sistema yra taip kreipiama, kad būtų įgyvendinta laisvoji ugdymo paradigma. Pavyzdžiui, pagrindinis dėmesys rengiant naujus mokytojus skiriamas edukologijos ir didaktikos teorijoms. Dalyko žinių išmanymas yra laikomas savaime suprantamu, bet jų studijoms laiko skiriama minimaliai. Kol kas realybė klasėje yra nevienareikšmė. Praktiškai, kiekvienoje klasėje, mokymas vyksta priklausomai nuo mokytojo požiūrio į ugdymą ir jo dalykinės kompetencijos. Neretai mokytojams tenka apsimetinėti prieš Nacionalinės mokyklų vertinimo agentūros ekspertus. Pagal šios agentūros 2017 metų duomenis, 58% pamokų dominuoja mokytojas ir 14% pamokų mokiniai mokosi patys (Švietimo kokybės žemėlapis, 7 pusl.). Tačiau situacija gali greitai keistis, kai iš mokyklos masiškai trauksis pensinio amžiaus mokytojai.
Tuo tarpu pasaulyje tebesitęsiančiose diskusijose apie instruktavimo būdus atsirado naujų argumentų. Jie labai nepalankūs mūsų laisvojo ugdymo humanistinei paradigmai. Žmogaus proto vystymąsi evoliucijos eigoje aiškinantys mokslininkai teigia, kad protas turi įgimtų savybių. Vaizdžiai kalbant, vaiko protas turi įgimtus pastolius padedančius lengvai konstruoti tam tikras žinias ir gebėjimus. Tarp jų yra jau minėti klausymas, kalbėjimas gimtąja kalba, veidų atpažinimas, bendravimas ir kita. Tokios žinios yra biologiškai pirminėmis. Jas vaikas įsisavina nesąmoningai ir be didelių pastangų. Vaikui žaidžiant ir tyrinėjant aplinką pastolių daugėja. Tačiau skaityti, rašyti, skaičiuoti padedančių įgimtų pastolių vaikas neturi. Tokios žinios susijusios su kultūra ir yra biologiškai antrinėmis. Joms įsisavinti vaikas neturi įgimtos motyvacijos, o žaidimai ir tyrinėjimai nėra pakankamos priemonės. Kontekstas kuriame įsisavinamos biologiškai antrinės žinios yra mokykla. Šiuo požiūriu mokykla yra evoliuciją ir kultūrą siejantis tiltas.
Evoliucija nesuteikė mūsų protui savybių, kurios įgalintų mokyklines žinias įsisavinti be jokių pastangų. Tuo tarpu svarbiausios mokyklinės žinios, būdamos biologiškai antrinėmis, yra kokybiškai skirtingos. Naivu tikėtis, kad mokyklines žinias vaikas konstruos pats, jei tik jam bus sudaryta tinkama aplinka. Skirtingai nuo biologiškai pirminių žinių įsisavinimo, mokykloje kryptingas instruktažas gali būti neišvengiama priemonė. Šiuo atžvilgiu mūsų švietimo reformos ideologinė prielaida, laisvojo ugdymo humanistinė paradigma, prieštarauja evoliucinės proto vystymosi teorijos išvadoms.
Žinių skirstymas į dvi edukacine prasme skirtingas kategorijas turi daugiau pasekmių. Pastaruosius kelis dešimtmečius mokyklinėse ugdymo turinio programose formuluojama būtinybė ugdyti taip vadinamas bendrąsias kompetencijas. Pavyzdžiui, problemų sprendimo bendrąja kompetencija vadinamas gebėjimas spręsti skirtingų sričių problemas. Nepaisant to, kad tokia kompetencija atrodo nepaprastai svarbia, jos ugdymo galimumą patvirtinančių faktų yra mažai. Tai, kad tokią kompetenciją turime visi, nereiškia, kad ją įmanoma išugdyti. Priešingai, šis faktas rodo, kad problemų sprendimų bendroji kompetencija priklauso biologiškai pirminių žinių ir gebėjimų kategorijai. Tuo tarpu biologiškai antrinės žinios ir gebėjimai priklauso tik specifinėms sritims. Tai reiškia, kad galime tikėtis išugdyti tik specifinės srities problemų sprendimų gebėjimą. Pavyzdžiui, gebėjimas spręsti algebrines lygtis negali padėti spręsti kitų matematikos sričių problemas, o tuo labiau įgalinti mus užvesti automobilį sugedus jo varikliui. Ekspertais tampame tik specifinėje srityje ir tik po to, kai išsprendžiame dešimtis tūkstančių konkrečių tos srities problemų.
Nei evoliucinės proto vystymosi teorijos argumentas, nei edukologijai svarbios neuromokslų išvados neturi pastebimo atgarsio mūsų šalyje. Galbūt todėl, kad požiūris į mokytojo vaidmenį klasėje ir instruktavimo būdus yra mūsų švietimo reformos prielaida. Kita vertus, klaidų švietime kaina yra per daug didelė, kad leistume sau prabangą ignoruoti net jų galimybę.
Deja, Mokslo ir žinių dieną tenka pripažinti, kad mokykla mūsų visuomenėje nėra laikoma tiltu jungiančiu evoliuciją ir kultūrą. Švietimas mūsų šalyje laikomas ekonomikos varikliu. Mokykla rengia būsimus vartotojus, verslininkus, lyderius, bet ne tiesiog išsilavinusius žmones. Emocinis kapitalas mūsų mokykloje yra svarbesnis už žinių kapitalą. Mokytojo prestižas visuomenėje atspindi jo vaidmenį tokioje mokykloje.
Komentaras LRT radijo laidai ,,Kultūros savaitė“
Plačiau komentaro tema:
- Ugdymo paradigmų iššūkiai didaktikai
- Educating the Evolved Mind: Conceptual Foundations for an Evolutionary Educational Psychology
deliver
Sleek