Pretekstu šiam įrašui tapo liepos 23 dieną leidinyje The Scientist paskelbta M.C.Nisbet ir D.A.Scheufele nuomonė apie mokslo komunikavimą visuomenei, arba, paprasčiau kalbant, apie mokslo populiarinimą, Amerikoje. Straipsnio autoriai paneigia šiuos penkis mitus:
- amerikiečiai daugiau nebetiki mokslininkais;
- mokslinė žurnalistika mirė;
- pramoginė žiniasklaida skatina prieš mokslą nukreiptą kultūrą;
- problema yra visuomenė, o ne mokslininkai ir mokslo politikai;
- politiniai požiūriai neįtakoja mokslininkų sprendimų.
Pavyzdžiui, pirmasis mitas paneigiamas amerikiečių pasitikėjimo institucijomis apklausos rezultatais, pagal kuriuos 2010 metais 40% visuomenės pasitikėjo mokslo bendruomene ir tai buvo buvo trečia vieta po kariuomenės ir medicinos.
Kiek mokslu pasitiki Lietuvos visuomenė? Vilmorus apklausose neklausiama apie pasitikėjimą mokslo institucija. Tačiau klausiama apie pasitikėjimą švietimu, kuris š.m. birželio 29- liepos 9 d. apklausose pagal pasitikėjimą buvo penktoje vietoje su 44,3%. Interneto svetainė technologijos.lt straipsnyje apie 2010 m. gruodį-2011 m. sausį KTU atliktos visuomenės apklausos rezultatus užsimenama, jog tik 33,8% respondentų mano, kad Lietuvoje atliekami moksliniai tyrimai padeda plėtotis ekonomikai. Aišku, tokie duomenys nėra pakankamai išsamūs kokiems nors apibendrinimams, nors man neteko matyti visų KTU atliktos apklausos rezultatų. Tačiau faktas, kad Vilmorus apklausose nėra klausiama apie pasitikėjimą mokslu, yra keistas.
Gerokai pilnesnį vaizdą apie mokslo populiarinimą Lietuvoje pateikia praėjusiais metais atlikta R. Maskoliūno (LMA) vadovautos darbo grupės studija ,,Mokslo populiarinimo sistema„ (toliau MPS), kuri papildė 2007 metais L. Nevinskaitės vadovautos grupės atliktą studiją ,,Mokslo populiarinimo poreikio analizė„. Abi studijos daro išvadą, kad Lietuvos gyventojai, palyginus su kitų ES šalių gyventojais, mažai domisi mokslo pasiekimais. Tai vaizdžiai iliustruojama Eurobarometro apžvalgų rezultatais. Nurodoma galima priežastis — ,,vaikai nuo mažens nėra sudominami mokslu„ [MPS studija, 10 psl.].
Kalbant apie mokslininkų vaidmenį populiarinant mokslą, MPS studijoje rašoma (9 psl.):
Mokslininkų motyvaciją populiarinti mokslą mažina tai, jog mokslo populiarinimo produkcija nepakankamai įvertinama apskaičiuojant mokslo rezultatus. Be to, šis vertinimas nėra diferencijuojamas: „Mokslo rezultatų vertinimo sistemoje mokslo populiarinimas laikomas visiškai antraeile, o gal ir trečiaeile veikla. Vertinamas, bet taškai labai menki. Dabartinis administravimas yra toks, kad vertinamos publikacijos, bet ne populiarios, be to, dažnai tarptautinės publikacijos, todėl nėra paskatų populiarinimui“.
Vertinant verslo indėlį į mokslo populiarinimą, MPS studijoje (8 psl.) rašoma
Atsižvelgiant į Lietuvos demografijos tendencijas gali kilti klausimas, ar ateityje turėsime pakankamai kvalifikuotų mokslininkų ir verslininkų, jei nebus aktyvesnio verslo įmonių įsitraukimo į mokslo populiarinimą.
MPS studijos požiūriu (25-26 psl.), mokslo populiarinimo Lietuvoje esminėmis problemomis yra:
- Lietuvos valstybė iki šiol nesugebėjo sudaryti sąlygų nuosekliai mokslo populiarinimo veiklai, nepaisant to, kad dar 2005 m. buvo priimta Mokslo ir technologijų populiarinimo strategija, o mokslo populiarinimo svarba pakankamai aiškiai įvardinama ir 2009 m. priimtame Mokslo ir studijų įstatyme;
- Lietuvos aukštojo mokslo institucijose mokslo populiarinimo veikla nėra pakankamai vertinama, o mokslininkai (ypač tiksliųjų mokslų atstovai) menkai arba visai nemotyvuojami tokio pobūdžio veiklai;
- Lietuvoje trūksta mokslininkų, kurie galėtų suprantamai visuomenei pristatyti savo tyrimų rezultatus;
- Lietuvoje trūksta žurnalistų, kurie būtų pasirengę veikti kaip profesionalūs tarpininkai tarp mokslininkų ir visuomenės;
- Lietuvoje nėra remiami geriausių užsienio autorių mokslo populiarinimo veikalų vertimai į lietuvių kalbą;
- Lietuvoje iki šiol nesukurta veiksminga mokslo populiarinimo konkursų ir premijavimo sistema;
- Lietuvoje nėra mokslo populiarinimą koordinuojančios institucijos.
Lyginant su šio įrašo pradžioje minėto straipsnio teiginiais, panašu, kad mokslo populiarinimo padėtis Lietuvoje priešinga tai, kuri yra Amerikoje. Tikėtina, kad The Scientist straipsnio penki teiginiai Lietuvoje nėra mitas.
Minėtų problemų sprendimui, MPS studija siūlo (27 psl.) steigti visuomeninę Mokslo populiarinimo tarybą bei jos vykdomąjį organą – Mokslo populiarinimo centrą. Tarybą ir centrą siūloma steigti prie Lietuvos mokslų akademijos. Mokslo populiarinimas turi būti finansiškai remiamas valstybės.
Studijoje siūloma daugybė konkrečių priemonių minėtoms problemoms spręsti. Mane maloniai nustebino siūlomos mokslininkų įtraukimo į mokslo populiarinimą teisinės priemonės ir pagrindimas [MPS studija, 38-39 psl.]:
Pagrindinė mokslo populiarintojų grupė – valstybinių mokslo ir studijų institucijų mokslo darbuotojai. Užsiimti šia veikla jie skatinami per konkursus mokslo darbuotojų pareigoms užimti. Tai numatyta dabar galiojančiuose Lietuvos mokslo tarybos nustatytuose minimaliuose kvalifikaciniuose mokslo darbuotojų pareigybių reikalavimuose. Jie skiriasi pagal mokslo sritis. Norintysis užimti vyriausiojo ar vyresniojo mokslo darbuotojo pareigas humanitarinių ir socialinių mokslų srityse, turi būti atlikęs atitinkamai bent penkis ar keturis iš išvardytų dešimties taikomųjų mokslo darbų, tarp kurių trys yra susiję su mokslo populiarinimu (yra parengęs mokslo darbų apžvalgų ir mokslo sklaidos publikacijų; yra skaitęs viešų paskaitų ciklus; yra sukūręs internetinių mokslo sklaidos šaltinių, užsiima jų priežiūra, užsiima reguliaria mokslo žinių sklaida per žiniasklaidos priemones). Tuo tarpu nustatant pareigybių reikalavimus mokslininkams, dirbantiems fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų srityse, buvo pasirinktas vienpusiškas, daugiausia į mokslinę veiklą orientuotas variantas, nes tik jai suformuluoti aiškūs reikalavimai, o visos kitos veiklos, tarp jų ir mokslo populiarinimo, reikalavimus palikta nusistatyti pačioms institucijoms. Tad nors pageidautinos veiklos apraše paskutiniuoju punktu nurodyta, kad reikia atsižvelgti ir į „mokslo populiarinimo veiklą ir kitus šalies ūkio, kultūros ir visuomenės raidai svarbius darbus“, tų darbų prilyginimo „moksliniams straipsniams tarptautiniuose mokslo leidiniuose tvarką“ turi nustatyti atskirai kiekviena institucija.
Taigi, mokslininkas, dirbantis humanitarinių ar socialinių mokslų srityje, gali pats pasirinkti mokslo populiarinimo veiklą kaip vieną iš reikalavimų. Matyt, leisti laisvai pasirinkti yra teisinga, nes ne kiekvienas, netgi aukšto lygio, mokslininkas gali sėkmingai užsiimti mokslo populiarinimu. Tuo tarpu fizinių, biomedicinos, technologijos ir žemės ūkio mokslų srityse vertinti mokslo populiarinimo veiklą palikti pačių institucijų nuožiūrai nebuvo pagrįstas sprendimas. Dauguma mokslo ir studijų institucijų nėra linkę aukštai vertinti darbuotojų veiklos, už kurią nėra skiriamas biudžetinis finansavimas.(R.N. – mano paryškinta) Tad vargu ar nors viena institucija yra nustačiusi mokslo populiarinimo darbų „prilyginimo moksliniams straipsniams tarptautiniuose mokslo leidiniuose tvarką“, kaip tai buvo numatyta reikalavimų apraše. O juk dauguma šios srities mokslų yra gana formalizuoti ir nespecialistui sunkiai suprantami, tad mokslo populiarinimo poreikis čia yra didesnis negu humanitariniuose ir socialiniuose moksluose. Vadinasi, ta reikalavimų aprašo dalis yra taisytina.
Jeigu iš kiekvieno mokslininko negalima tikėtis mokslo populiarinimo veiklos, tai iš profesoriaus ar docento, turinčio gebėjimų ir įgūdžių perteikti mokslo žinias, galima būtų reikalauti per kadenciją atlikti kokią nors tos rūšies veiklą.
Mokslininkus lengviausia skatinti per jų institucijas, o pastarąsias efektyviausia veikti per finansavimą. Ministerija kaip vieną iš finansuotinų įstaigų vertinimo kriterijų galėtų įvesti įstaigos internetinės svetainės kokybę, pabrėžiant, kad joje yra būtinas mokslo populiarinimo skyrius. Juk įstaigos svetainė dabar yra tapusi jos veidu, pagrindiniu ryšio kanalu su mokslo bendrija ir visuomene.
Galiu patvirtinti tai, kas čia rašoma. Kai tik pasirodė minėtas LMT nuostatų pakeitimas, pasiūliau jį įgyvendinti savo institucijos (VU MII) atestacijos komisijai. Kol kas niekas nepasikeitė.
Man atrodo, kad MPS studijoje nenumatyta dar viena joje išvardintų problemų sprendimo priemonė: koreguoti mokyklinio ugdymo sistemą skatinant vaikus domėtis mokslu. Prisiminkime, kad ši problema MPS studijoje minima. Šiame tinklaraštyje bandau parodyti, kad dabartinė matematikos mokymo programa ir sistema nekelia sau tikslo vaikus sudominti matematika kaip mokslu. Paprastai, domėjimąsi mokslu bandoma motyvuoti teigiant jo naudą ekonomikai, verslui ir jo galimybėmis spręsti kasdieninio gyvenimo uždavinius. Manau, kad tikras susidomėjimas mokslu gali atsirasti supažindinant vaikus su realiu mokslu, o ne tik su jo taikymo privalumais. Tai padaryti įmanoma tik su mokslininkų pagalba. Todėl MPS studijos siūlomos teisinės priemonės turėtų būti taikomos skatinant mokslininkus domėtis ir mokykliniu ugdymu, ne tik mokslo populiarinimu. Tuo labiau, kad šis uždavinys yra numatytas Valstybinės švietimo strategijos projekte.