Rgp 122013
 

Tokia klaida pagal  T. Kealey yra mokslinių tyrimų biudžetinis finansavimas. Šį mėnesį Cato Unbound svetainėje  publikuotame jo esė The Case against Public Science formuluojami argumentai už tai, kad mokslinius tyrimus turėtų finansuoti tik privatusis verslas. Visi argumentai atspindi libertarizmo  filosofiją.  Šis straipsnis sukėlė šurmulį tarp internautų (žr. čia ir čia).

Klausimas: ,,Vyriausybė ar verslas turi finansuoti mokslą?” yra svarbus ir Lietuvai. Visos lygi šiol buvusios ir esamos mūsų vyriausybės vieningai vykdo prioritetinę mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo politiką. 2010 metais Lietuva įsipareigojo Europos Komisijai – padvigubinti investicijas į mokslą, ir didžioji dalis investicijų turėtų ateiti iš verslo. Lietuviškas verslas nėra suinteresuotas finansuoti mokslo. Dėl šios priežasties sudaromos palankios sąlygos verslui perimti mokslui skiriamas lėšas. Šios mokslo politikos pasekmė – neskatinami fundamentiniai tyrimai, mokslas neatlieka žinių sklaidos visuomenėje ir prarastas mokslo ryšys su švietimu. Apibendrintai galima būtų pasakyti, kad mokslas suvokiamas tik kaip ekonominės pažangos skatintojas, ignoruojant dar svarbesnį mokslo vaidmenį kultūros evoliucijos srityje.

Tačiau pirmiausia pažiūrėkime apie ką rašoma Terence Kealey esė. Mokslo valstybinio finansavimo idėjos gimimu laikomi 1605 metai, o jos autoriumi Francis Bacon’as. Šiuolaikinė mokslo valstybinio finansavimo idėjos versija pagrindžiama R. Solow, K. Arrow, R. Nelson, P. Romer, P. Dasgupta, P. David ir kitų neoklasikinės ekonomikos atstovų darbuose. Vienas iš argumentų remiasi teiginiu, kad mokslas, tiksliau mokslinio tyrimo rezultatai, yra viešoji gėrybė (angl. public good), nes paskelbtais rezultatais gali naudotis visi ir naudojimas nesunaikina rezultatų. T. Kealey neigia vieną iš viešosios gėrybės savybių esant teisinga mokslui. Būtent, mokslo rezultatų kopijavimas kainuoja ne mažiau kaip originalių rezultatų gavimas. Tam, kad nukopijuoti rezultatus reikia suprasti mokslinio tyrimo kontekstą, o tai galima padaryti tik pačiam atliekant mokslinius tyrimus.  Pagal autorių, tai reiškia, kad mokslas ne tik nėra viešoji gėrybė, bet ji nėra vertinga gėrybė (angl. merit good; tokia yra vertybė, kuriai būtinas tik dalinis valstybės finansavimas). Kiti T. Kealey argumentai:

  • Nėra empirinių duomenų patvirtinančių, kad moksliniams tyrimams apskritai reikalingas valstybės finansavimas. Pavyzdžiui, valstybinis finansavimas neturėjo ilgalaikio poveikio ekonomikos augimui;
  • Šiuolaikiniai empiriniai duomenys patvirtina, kad moksliniams tyrimams nėra reikalingas valstybės finansavimas. Pavyzdžiui, 19 a. ir 20 a. pradžios ekonomikos lyderės JAV ir JK nenaudojo mokslo valstybinio finansavimo. Kitas pavyzdys 2003 metų OECD studijos rezultatai neatmeta galimybės, kad valstybinis finansavimas išstumia privatųjį kapitalą.
  • Privatus verslas įdarbina mokslininkus atlikti fundamentinius tyrimus.
  • Privačiame versle dirbantys mokslininkai dalijasi informacija apie atliktų tyrimų rezultatus.

Šiais argumentais T. Kealey pasako, kad privataus verslo finansuojamas mokslas turi įprastas jam savybes. Šis jo esė nėra naujiena. Autorius jau anksčiau skelbė panašius argumentus savo knygoje Sex Science Profits, video paskaitoje The Myth of Science as a Public Good, straipsnyje Science spending is a waste of public money ir kitur.

Aptariamas esė man atrodo įdomus todėl, kad jame aiškiai formuluojami argumentai. Tokiu atveju galima įvertinti, kiek jie yra pagrįsti. Mano nuomone, pateikti argumentai nėra pagrįsti ir toli gražu nuo išsamaus problemos aptarimo. Išsamaus problemos aptarimo pavyzdžiu manau esant P. Stephan knyga How Economics Shapes Science. Be kitų dalykų, šioje knygoje aptariamas ir mokslo finansavimas JAV kontekste. Svarbiausiu Kealey argumentų trūkumu manau esant mokslo naudos ir jo atliekamos funkcijos susiaurinimas iki ekonomikos.

Mokslo kaip kultūros elemento ignoravimas ypač aiškus Lietuvoje (matyt todėl, kad savo šalies situaciją geriausiai pažįstu). Mūsų šalyje nemažą atgarsi turi susijusi problema: ,,Ar švietimas yra viešoji gėrybė ar rinkos metodais geriausiai įvertinama prekė?” Aukšojo mokslo kontekste šią problemą išsamiai aptaria knygos Nepriklausomos Lietuvos aukštojo mokslo vargdenė autoriai V. Daujotis, A. Janulaitis, V. Radžvilas ir R.P. Sližys. Deja, vidurinio ir pradinio mokslo finansavimui naudojama ,,krepšelinės sistemos” problemos ir pasekmės vis dar nepradėtos tirti. Kita savo pripažinimo laukianti susijusi problema yra aukštojo mokslo komercializavimas.

Viena iš priežasčių, kodėl mūsų šalyje nėra profesionalių mokslo politikos ir mokslo ekonomikos specialistų yra tai, kad mes neturime ekonomikos mokslo. Šio mokslo neturime, nes ignoruojame fundamentalųjį mokslą. Neaišku kaip išbristi iš šio užburto rato.

 Leave a Reply

(required)

(required)

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>