Šių metų sausio 10 dieną Kauno miesto apylinkės teisme prasidėjo svarstymas bylos, kurioje pagrindine problema yra mokslinės veiklos sąžiningumo supratimas. Šiuo atveju gilinamasi ne į abstrakčius etikos kodekso principus, o į konkrečių žmonių profesinės veiklos moralinius aspektus. Tiesioginiu preteksu bylai atsirasti buvo 2012 m. balandžio 30 d. Kauno techonologijos universiteto rektoriaus įsakymas, kuriuo atšauktas Pauliaus Banevičiaus daktaro laipsnis. Tai, kad ginčai apie mokslinės veiklos subtilybes ir akademinę etiką persikėlė į teismą yra labai rimtas visos mūsų švietimo ir mokslo sistemos ligos simptomas.
Po Kauno technologijos universiteto rektoriaus įsakymo dėl laipsnio atšaukimo, į teismą dėl šio įsakymo panaikinimo kreipėsi laipsnio netekęs Paulius Banevičius. Iškeltoje byloje (civilinė byla Nr. 2-10737-773/2012) atsakovu yra Kauno technologijos universitetas atstovaujamas advokato, o trečiaisiais asmenimis yra Zita Migonienė ir Rimantas Jonas Banevičius. Atšaukdamas laipsnį KTU rektorius vadovavosi Lietuvos vyriausybės nutarimo ,,Dėl doktorantūros nuostatų patvirtinimo“ pakeitimo“ 42 punktu ir atsižvelgė į 2012 m. balandžio 25 d. fizinių mokslų srities fizikos krypties ekspertų grupės išvadas. Bylos ieškovas Paulius Banevičius teigė, kad ekspertų grupės išvados yra neteisėtos nuo jų priėmimo momento. Būtent, formaliai teisme galima ginčytis tik dėl teisėtumo. Tačiau klausimas dėl išvadų teisingumo gali likti neatsakytu.
Ieškinyje teismui Paulius Banevičius savo reikalavimą aiškina taip: KTU Senato sudaryta ekspertų grupė negali spręsti mokslo laipsnio pripažinimo ar atšaukimo, nes tai ne jos prerogatyva. Be to, jo manymu, fizinių mokslų srities fizikos krypties ekspertų grupės sudėtis negali nustatyti, ar nebuvo pažeistas mokslinio sąžiningumo principas ir parengti rekomendacijas KTU senatui. Tai tik ieškinio formulavimo pradžia, visas ieškinys yra 10 puslapių apimties.
Ginčo objektas yra Pauliaus Banevičiaus 2002 m. KTU apginta daktaro disertacija tema ,,Relaksaciniai procesai karščiui atspariuose polimeruose ir jų charakterizavimas“. Stebint bylos eigą man susidarė nuomonė, kad šioje disertacijoje buvo panaudoti kitų žmonių atliktų eksperimentų rezultatai juos teoriškai apibendrinant. Šie eksperimentų rezultatai turėjo grafikų ir lentelių formą ir dauguma jų disertacijoje nebuvo priskirti konkretiems autoriams, kas galėjo sudaryti neteisingą eksperimentinio darbo autorystės įspūdį ir įtakoti mokslinės tarybos narių vertinimą disertacijos gynimo metu.
Minėti eksperimentai tiriant polimerų savybes įvairiose temperatūrose buvo atliekami vykdant dar sovietiniais laikais sudarytas ūkiskaitines sutartis su daugeliu buvusios Tarybų Sąjungos pramonės įmonių. Vykdant šias sutartis, papildomai buvo kaupiami tik mokslui vertingi rezultatai apjungiant juos į taip vadinamą ,,duomenų bazę“. Šios ,,duomenų bazės“ kūrimo vadovu buvo Rimantas Jonas Banevičius (aptariamos bylos ieškovo tėtis ir vienas iš trečiųjų asmenų). Vėliau šios bazės ,,duomenys“ buvo naudojami moksliniams tyrimams, publikacijoms ir disertacijoms ruošti.
Polimerų tyrimas yra eksperimentinė mokslo sritis, kurioje eksperimentas vaidina esminį vaidmenį. Eksperimentas neturėtų būti tapatinamas su grynai technine ir tik laboranto atliekama užduotimi, nes galutinius rezultatus gali lemti eksperimento atlikimo aplinkybės, tarpiniai rezultatai, įvairių galimų poveiko faktorių įvertinimas ir t.t. Dėl šios priežasties eksperimento rezultatus išreiškiantys grafikai ir lentelės taip pat negali būti tik braižytojo ar įrengimo darbas. Bylos svarstymo eigoje ne kartą nuskambėjo teiginys, kad grafikai ir lentelės nėra autoriaus teisių įstatymo gynimo objektas. Aptariamu atveju eksperimento rezultatu yra konkretaus polimero savybė tam tikrose sąlygose, o grafikas yra eksperimento rezultato išraiškos forma. Autoriaus teisių įstatymas gali ginti tik eksperimento išraiškos formą, bet ne patį eksperimento rezultatą – polimero savybę. Tuo tarp citavimas mokslinėje literatūroje nurodo eksperimento rezultato autorių. Apie tai rašau, nes būtent ši aplinkybė buvo ignoruojama bylos svarstymo eigoje.
Zita Migonienė (kitas trečiasis asmuo) buvo viena iš mokslininkių asmeniškai atlikusi polimerų savybių tyrimus vykdydama minėtas ūkiskaitines sutartis ir būdama R.J. Banevičiaus aspirante (dabar sakytume doktorante). Jos teigimu kai kurie eksperimentai pareikalavo tūkstančius darbo valandų ir įtempto kūrybinio darbo. Savo darbo rezultatus ji panaudojo publikacijose ir 1984 metais apgintoje disertacijoje. Dalis jos atliktų eksperimentų rezultatų, išreikštų grafikų forma, pasirodė P. Banevičiaus 2002 m. apgintoje disertacijoje be atitinkamo citavimo.
Čia verta prisiminti Robert K. Mertono straipsnį Priorities in Scientific Discovery iš jo knygos The Sociology of Science. Theoretical and Empirical Investigations, 1973. Straipsnio pabaigoje (323 psl.) apibendrindamas autorius rašo:
Like other social institutions, the institution of science has its characteristic values, norms, and organization. Among these, the emphasis on the value of originality has a self-evident rationale, for it is originality that does much to advance science. Like other institutions also, science has its system of allocating rewards for performance of roles. These rewards are largely honorific, since even today, when science is largely professionalized, the pursuit of science is culturally defined as being primarily a disinterested search for truth and only secondarily a means of earning a livelihood. In line with the value-emphasis, rewards are to be meted out in accord with the measure of accomplishment. When the institution operates effectively, the augmenting of knowledge and the augmenting of personal fame go hand in hand; the institutional goal and the personal reward are tied together. But these institutional values have the defects of their qualities. The institution can get partly out of control, as the emphasis upon originality and its recognition is stepped up. The more thoroughly scientists ascribe an unlimited value to originality, the more they are in this sense dedicated to the advancement of knowledge, the greater is their involvement in the successful outcome of inquiry and their emotional vulnerability to failure.
Taigi, pasak mokslo sociologo, mokslo rezultatų autorystės pripažinimas yra svarbiausias mokslo pažangos veiksnys. Mokslo sistema šimtmečių eigoje suformavo įvairias autorystės pripažinimo tradicijas, pavyzdžiui, kitų autorių citavimas kai naudojami jų rezultatai. Tai yra vakarų kultūros tradicijos, kurių nereglamentuoja teisinė sistema. Vargu ar įmanoma visas kūrybinės veiklos išraiškos formas padaryti įstatymu apsaugotais objektais. Pastaraisiais dešimtmečiais šios tradicijos palaipsniui bandomos išreikšti etikos kodeksų principais. Tačiau ir šie principai formuluoja tik galimas problemas, o jų sprendimai paliekami pačių mokslininkų sudarytoms grupėms (etikos komitetams ir ekspertams).
Buvusioje sovietinėje mokslo sistemoje mokslo rezultatų naujumą, originalumą, o tuo pačių ir mokslininkų autorystės gynimą reglamentavo VAKo formuluojami labai griežti ir aiškūs nuostatai. Jų vykdymas buvo efektyvus, dėl nustatytų pažeidimų kasmet buvo atšaukiamas šimtų apgintų disertacijų pripažinimas. Lietuvai tapus nepriklausoma, senosios mokslo sistemos atsisakyta, o naujai formuojama mokslo sistema tapo ,,liberalia“ etikos atžvilgiu. Ironiškai skamba, bet mokslo kokybė pradėta vertinti tik kiekybiniu aspektu ir tokiu aspektu, kuris naudingas tik įtakingoms mokslininkų grupėms. Tuo tarpu mokslinės veiklos etikos srityje Lietuvoje yra vakuumas. Tai patvirtina ir faktas, kad galimų mokslinio sąžiningumo pažeidimų apgintoje disertacijoje svarstymas vyksta teisme, kuriame galima atsižvelgti tik į teisinius aspektus, o tarp bylos svarstymo stebėtojų nebuvo nei vieno mokslo politiką formuojančios institucijos atstovo.