Feb 032018
 

Sausio 13 dieną Seimas pritarė Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) jungimui prie Vytauto Didžiojo universiteto (VDU). Po kelių dienų Švietimo ir mokslo ministrė DELFI skaitytojams aiškino priimtų sprendimų pagrįstumą ir logiką. Ji tvirtino, kad Seimo sprendimas atverčia naują pedagogų rengimo lapą. Ministrės paaiškinimas nenuramino. Priešingai, nerimas dėl mokytojų rengimo kokybės tik padidėjo. Kodėl?

Mokytojo pasirengimą atlikti darbą lemia mokymo metodai ir dalyko žinios. Kokie jie, priklauso nuo edukologijos moksle daromų prielaidų apie ugdymo procesą.  Tokias prielaidas edukologai vadina paradigma. Tačiau mūsų ugdymo paradigmą pagrindžianti metodologija nesuderinama su neuromokslo išvadomis apie mokytojo vaidmenį mokymo procese. Nekeičiant dabartinio požiūrio į ugdymo procesą, neįmanoma parengti nei 21 a. poreikius atitinkantį ugdymo turinį, nei šį turinį sugebančių įgyvendinti mokytojų.

Paradigmos svarba mūsų švietimo sistemai yra fundamentali. Klausimas apie paradigmos pasirinkimą panašus į klausimą apie valstybės santvarkos pasirinkimą. Nuo paradigmos pasirinkimo priklauso atsakymai į esminius klausimus apie švietimo sistemą. Viešojoje erdvėje vyksta daugybė diskusijų apie švietimą. Neretai diskutantai turi labai skirtingus požiūrius į ugdymo procesą. Gali būti, kad dažni tarpusavio nesutarimai ir nesupratimai paaiškinami prielaidų apie ugdymą skirtumais. Būtų  lengviau rasti kompromisus, jei pirmiausia palygintume savo pradines prielaidas.

Koks mūsų edukologų požiūris į ugdymo procesą? Jis keičiamas, nuo nepriklausomybės atgavimo Lietuvoje pradžios. Ši kaita yra perėjimas nuo klasikinės žinių kaupimo paradigmos prie naujosios paradigmos. Dabartiniame ugdyme siekiama mokinio aktyvumo, mokymosi bendradarbiaujant, ugdymo turinio aktualizavimo, integravimo ir siejimo su mokinių patirtimi. Žemi mokinių pasiekimų tarptautiniuose tyrimuose rezultatai aiškinami tuo, kad mokyklose dar nėra pereita prie praktinio žinių taikymo. Taip teigia mūsų švietimo kokybę prižiūrinti Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra.

Pagal naująją paradigmą, ugdymo procese svarbus ne mokytojo tikslingas mokymas, bet mokinio aktyvus mokymasis ir savųjų vertybių ugdymas. Šia prasme, ugdymo centre turi būti ne mokytojas, bet mokinys. Toks apsisprendimas aiškinamas tuo, kad, keičiantis visuomenei, turi keistis ir tradicinis mokymas.  Atrodytų, kad menki mūsų mokinių pasiekimai tarptautiniuose tyrimuose turėtų kelti abejones dėl paradigmos pasirinkimo. Bet daroma kitokia išvada – pasirinkta paradigma nėra iki galo įgyvendinta, o tradicinė paradigma nėra iki galo eliminuota.

Taip, tradicinis požiūris į mokymą turėtų keistis. Tačiau kodėl turėtume tikėti, kad edukologų pasirinkta paradigma yra be priekaištų? Pagal dabartinį požiūrį mokytojo pagalba mokiniui turėtų būti minimali. Žinias konstruoti turėtų pats mokinys remdamasis savo patirtimi ir aktyvumu. Šį požiūrį edukologai sieja su konstruktyvizmo teorija. Ne tik sieja, šia teorija jie grindžia didaktikos mokslą. Tokia veikla edukologai ignoruoja konstruktyvizmo teisingumą neigiančius tyrimų rezultatus gautus neuromokslų srityje. Empiriniai tyrimai parodė, kad, mokant vaiką naujų dalykų, tiesioginė ir nuosekli mokytojo pagalba yra efektyvesnė už minimalią pagalbą. Kitaip tariant, mokymo ir mokymosi svarba neuromokslininkų yra vertinama priešingai negu mūsų edukologų paradigmoje.  Tyrimai pagrįsti žmogaus atminties struktūros supratimu kognityvinėje psichologijoje.

Jei tai būtų tik eilinė ugdymo teorija, tai galima būtų nekreipti dėmesio.Tačiau mūsų mokyklos tapo vieta, kurioje žaidimais ir pramogomis skatinamas mokinių  aktyvumas, motyvacija ir kūrybiškumas. Vadovėliai tapo tiesiog spalvingų iliustracijų albumais. Panašu, kad tai vyksta pagal mūsų edukologų siūlomą scenarijų. Žinias turėtų konstruoti patys mokiniai, o mokytojai jiems turėtų tik minimaliai padėti.  Nacionalinė mokyklų vertinimo agentūra akylai prižiūri kaip mokytojai laikosi ugdymo paradigmos. Mokytojai priversti apsimetinėti ir atsakymuose į švietimo ekspertų klausimus rašyti tai, ko iš jų tikimasi. Tokia veikla primena sovietinius laikus, kai įpratome prisitaikyti prie oficialiosios ideologijos ją ignoruodami. Dabar panašiai mokytojams tenka gyventi kartu su švietimo ideologija.

O kokia galėtų būti mūsų ugdymo paradigma? Manau, kad atsakymą į šį klausimą turėtų pasufleruoti konkretūs mokomieji dalykai. Pavyzdžiui, mokyklinės matematikos srityje pastaruoju metu išryškėjo vadinamoji kognityvinė-kultūrinė paradigma. Pagal ją matematika yra logikos ryšiais susietų sąvokų struktūra, atsiradusi žmonių patirties, mąstymo ir bendravimo pagrindu. Jei tinkamai mokoma, mokyklinė matematika yra prieinama visiems vaikams. Ši paradigma suformuluota apibendrinant neuromokslų ir socialinių-kultūrinių tyrimų rezultatus. Ji reikalauja iš mokytojo specializuotų mokyklinės matematikos turinio žinių. Tačiau tokių žinių nesuteikia nei universitetinės matematikos studijos, nei mūsų dabartinė mokytojų rengimo sistema.

Dar daugiau, mūsų šalyje mokyklinės matematikos kognityvinė-kultūrinė paradigma nėra žinoma. Tai paaiškinama tuo, kad tarp mūsų nėra matematikos mokymo mokslininkų. Priminsiu, kad mokslininku laikomas asmuo apgynęs daktaro disertaciją, o matematikos mokymas yra matematikos dalis. Tokių disertantų mes dar neugdėme. Mūsų šalyje plėtojama matematikos didaktika, būdama edukologijos dalis, yra grindžiama konstruktyvizmo teorija. Todėl mūsų matematikos didaktika skiriasi nuo matematikos mokymo ir paradigmomis, ir savo metodologija. Likusiose pasaulio šalyse mokykline matematika užsiimantys mokslininkai sudaro labai gausią bendruomenę. 2016 metais vykusiame  matematikos mokymui skirtame pasauliniame kongrese  susirinko virš 3000 mokslininkų, o 2015 metais vykusioje Europos matematikos mokymo tyrėjų konferencijoje dalyvavo beveik 700 mokslininkų. Šių konferencijų darbuose nepastebėjau nei vieno pranešimo teksto iš Lietuvos.   

Tokia situacija galėtų keistis, jei mūsų edukologija turėtų konkurentų idėjų srityje. Vienu iš jų galėtų būti matematikos mokymo mokslas. Tam reikalingos plyno lauko investicijos mokslo finansavime. Tai būtų šviežio kraujo perpylimas iš tarptautinio mokslo į mūsų mokslą. Dabartinė aukštojo mokslo reforma yra bandymas pagerinti orkestro grojimą tik perstatant muzikantų kėdes.  Taigi, LEU jungimą prie VDU galime vadinti naujo lapo atvertimu pedagogų rengime, bet tekstas tame lape lieka senas.

 Komentaras LRT radijo laidai ,,Kultūros savaitė“

 

 Leave a Reply

(required)

(required)

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>