Šio įrašo tema siejasi su gerai žinoma dviejų kultūrų problema, kurią 1959 metais suformulavo C.P. Snow savo garsiojoje paskaitoje The Two Cultures and the Scientific Revolution. Dvi kultūros tai humanitarų (C.P. Snow naudojo terminą literary intellectuals) ir gamtos mokslų bendruomenės, tarp kurių C.P. Snow teigė esant fundamentalaus tarpusavio įtarumo ir nesupratimo. Šį kartą diskusijas paskatino Steven Pinker rugpjūčio 6 dieną leidinyje The New Republic publikavęs tekstą Science Is Not Your Enemy (priminsiu, kad anglakalbėse šalyse science reiškia gamtos mokslai). Šiais metais Pinker’is yra trečias tarp įtakingiausių pasaulio mąstytojų pagal žurnalo Prospect apklausą. Jo tekstas iš karto sukėlė labai įvairias ir gausias reakcijas (keletas nuorodų internete yra šio įrašo gale). Jis aktualus ir mums lietuviams. Bet pirmiausia apie patį Pinkerio straipsnį, kurį jis vadina aistringu kreipimusi į nepripažintus rašytojus, kovingus profesorius ir istorikus mėgėjus.
Steven’as Pinker’is 2011 metais (nuotrauka iš vikipedijos)
Pinker’io teigimu, skirtingai nuo apšvietos mąstytojų, dabarties humanitarai labai nepalankiai vertina gamtos mokslininkų kišimąsi į jų ,,įtakos lauką“. Į humanitarų ,,įtakos sferą“ besibraunantys mokslininkai nuolatos kaltinami determinizmu, redukcionizmu, esencializmu, pozitivizmu, ir visų blogiausia Pinkerio nuomone, kartais kaltinami tuo, kas vadinama ,,scientizmu“. Keletą pavyzdžių jis pateikia savo straipsnyje. Šiek tiek žemiau pridedu pavyzdį iš lietuviškų tekstų.
Pinker’is atmeta kaltinimus gamtamokslinei mąstysenai (the mindset of science) esant genocido ir karo priežastimi. Gamtamokslinė mąstysena nėra grėsmė tautos moralei ir jos dvasinei sveikatai. Priešingai ji yra būtina visose žmogaus veiklos srityse, įskaitant politiką, meną, bei prasmės, tikslo ir moralės paieškose. Pinker’is bando paaiškinti gamtamokslinės mąstysenos esmę.
Gamtos mokslas yra sritis su savo filosofija, prasmės supratimu, išpažįstanti Apšvietos humanizmą. Šiai sričiai yra būdingos dvi idėjos. Pirma, pasaulis yra paaiškinamas (intelligible): tikrovės reiškiniai gali būti paaiškinami bendresniais principais. Antra, žinių įgyjimas reikalauja didelių pastangų įveikiant žmogaus galių ribotumą. Pinker’is taip pat paaiškina, kaip gamtamokslinė mąstysena padeda suprasti žmogų ir moralę, ją lygindamas su religine pasaulėžiūra. Jo teigimu, gamtamokslinė moralė laikosi principų, kurie maksimizuoja žmogaus klestėjimą. Tiksliau Pinker’is rašo:
The facts of science, by exposing the absence of purpose in the laws governing the universe, force us to take responsibility for the welfare of ourselves, our species, and our planet. For the same reason, they undercut any moral or political system based on mystical forces, quests, destinies, dialectics, struggles, or messianic ages. And in combination with a few unexceptionable convictions— that all of us value our own welfare and that we are social beings who impinge on each other and can negotiate codes of conduct—the scientific facts militate toward a defensible morality, namely adhering to principles that maximize the flourishing of humans and other sentient beings. This humanism, which is inextricable from a scientific understanding of the world, is becoming the de facto morality of modern democracies, international organizations, and liberalizing religions, and its unfulfilled promises define the moral imperatives we face today.
Gamtamokslinės mąstysenos eksportą į kitas intelektualinės veiklos sritis Pinker’is siūlo vadinti scientizmu, tokiu būdu keisdamas paprastai šiam žodžiui priskiriamas įvairias neigiamas prasmes (žr. įrašo pabaigą, kur suformulavau lietuviškuose tekstuose rastas šio žodžio reikšmes). Straipsnis baigiamas samprotavimais apie galimą gamtamokslinės mąstysenos naudą humanitarikai.
Kaip minėjau, pretekstu Pinker’io straipsniui buvo humanitarų nepasitenkinimas gamtos mokslininkų kišimusi į jų ,,įtakos lauką“. Tokio nepasitenkinimo pavyzdžiu galėtų būti dar 2007 metais publikuotas Naglio Kardelio straipsnis Ar įmanomas grynai mokslinis pasaulio vaizdas? Pacituosiu šio straipsnio išvadą.
Tad nenuostabu, kad spekuliuojant vadinamuoju moksliniu pasaulėvaizdžiu, tariamai grynai mokslinėmis tikrovės prigimties įžvalgomis, kurioms mėginama suteikti dogminį ir iš esmės kvazireliginį statusą, vis įžūliau puldinėjamos visos tradicinės institucijos, sergstinčios visuomenės stabilumą ir paskiro žmogaus laimę, ypač tos, kurios ilgus šimtmečius ir tūkstantmečius kūrėsi kaip bendruomeninio gyvenimo formos. Agresyviausiai yra puolamos tradicinės religijos ir tradicinė šeima. Čia pastebime įdomią ir paradoksalią tendenciją: tie, kurie norėtų, kad žmonės remtųsi tikrovės ir jų gyvenimo beprasmybę esą atskleidžiančiu moksliniu pasaulio vaizdu, kartu siekia, kad jie negyventų tradiciškai susiformavusiomis ir asmeninį žmonių ryšį ugdančiomis saikingo dydžio bendruomenėmis. Mat beprasmybės ieškotojams lengviausia valdyti individus, kurie, viena vertus, yra visiškai atomizuoti, visiškai susvetimėję ir gyvena vieniši kaip vilkai, bet, kita vertus, – jiems to nesuvokiant sujungti į juos visus praryjantį anoniminį socialinį organizmą, užtikrinantį visų individų kontrolę ir nukreipiantį jų energiją stipresniesiems norima linkme, ypač beprasmiam karštligiškam vartojimui.
Nors mokslas leidžia žmogui regėti toli erdvėje ir laike, nors jis atskleidžia daugybę įdomių ir keistų dalykų, kuriuos parodo itin ryškiai bei reljefiškai, dauguma vadinamojo mokslinio pasaulio vaizdo besilaikančiųjų mirtingųjų gyvenime vaikšto ratais ir klupinėja lyg akli. Tokiame pasaulyje, kokį jiems atskleidžia minėtas pasaulėvaizdis, neįžvelgdami savo būties prasmės, jie neregi jame ir orientyrų, kurie pajėgtų suteikti kryptį jų gyvenimo kelionei. Nuolat karštligiškai skubėdami jie iš tiesų tik trypčioja vietoje, o ir skuba gyvenime tik iš inercijos arba per prievartą, be didelio geismo gyventi ir skubėti. Jie primena tuos, kurie bėga vilkdami kojas.
Skirtingai nei mokslinis pasaulio vaizdas, kuris, kaip parodėme, grynu pavidalu net neegzistuoja, tradiciniai pasaulio vaizdai, nesiekdami atskleisti kaleidoskopiškų reginių, nuolat ištikimai rodo žmogui keletą pagrindinių dalykų, esminių gyvenimo kelionės orientyrų, kurių mirtingasis turi niekada nepamesti iš akių. Būtent šie tradiciniai pasaulėvaizdžiai – mitologiniai, religiniai ar tiesiog kasdieniai – yra stereoskopiški, stereometriškai ir egzistenciškai gilūs, nes į savo prasmės struktūrą jie įtraukia ir stebintįjį, nužymėdami jo būsimos prasmingos kelionės taką.
Idant iš tiesų regėtume pasaulio vaizdą, nepakanka stebėti vien tai, kas yra pasaulyje. Pasaulį būtina išvysti kaip visumą, bet ne iš jo vidaus, o tartum iš išorės – iš pasaulį pranokstančio konteksto perspektyvos. Mokslas pasauliui tokio konteksto neįstengia nei atverti, nei pats sukurti, todėl jis ir nepajėgus atskleisti pasaulio vaizdą, kurį galėtume vaisingai bei prasmingai interpretuoti.
Kontekstas, kuris leistų išvysti prasmę jos nuolat stokojančiame pasaulyje, pats privalo kilti iš tikrovės, jau nejaučiančios prasmės stygiaus. Ar ne todėl pasaulėvaizdis, kuris tuščiai smalsiam, keistų ir kaleidoskopiškai įvairių reginių ištroškusiam mokslininkui atrodytų visiškai tuščias, nes jame vienintelis prieš akis iškylantis orientyras tėra neregimas Dievas, gyvenimo keleiviui atveria akis ir parodo kelionės kryptį?..
Mano nuomone Kardelio straipsnis būtų prasmingas, jei jo siūlomas ,,grynai mokslinis pasaulio vaizdas“ būtų susietas su konkrečiais kitų autorių pasisakymais. Šiame straipsnyje minimas vienintelis fizikas Stevenas Weinbergas, o tiksliau interpretuojamas kažkuris jo vaizdingas išsireiškimas (spėju, kad šis: the more the universe seems comprehensible, the more it also seems pointless). Bet kuriuo atveju, būtent Weinbergas yra ,,kaltas“ dėl to, kad ,,vienintelė šiuolaikiniam mokslininkui likusi jo gyvenimo prasmė – tuščio smalsumo patenkinimas ir pažinimo džiaugsmas, patiriamas atskleidžiant vis didesnę tikrovės beprasmybę“. Visi kiti straipsnio apibūdinimai gali būti tik autoriaus fantazijos vaisius. Tačiau straipsnio žanras nėra mokslinė fantastika, nes su šiuo ir kitais savo tekstais autorius laimėjo mokslo populiarinimo darbų konkurse antrąją vietą.
Pabaigai keletas internetinių nuorodų į tekstus, kuriuose išreiškiama nuomonė apie Pinker’io rugpjūčio 6 dienos publikaciją, daugiausia neigiama.
2013 August 7 by Ross Douthat The Scientism of Steven Pinker (in The New York Times, The Opinion Pages)
2013 August 7 by Hank Steven Pinker’s New Scientism (in American Scuience: A Team Blog)
2013 August 8 by Jerry A. Coyne Pinker pushback II: Ross Douthat accuses Steve of scientism (in Why Evolution Is True)
2013 August 8 by Zach Beauchamp How Science Can (And Can’t) Fix Politics (Science 2.0)
2013 August 8 by Ryan Pendell Pinker on Scientism: The Two Towers
2013 August 8 by A. Jay Adler The Spectacular Arrogance & Ignorance of Steven Pinker’s Scientism (blog the sad read earth)
2013 August 9 by David Benfell Why Pinker is wrong (in a blog)
2013 August 10 by Bill Vallicella Steven Pinker on Scientism, Part One
2013 August 11 by Shelley Beleznay A Response to Stephen Pinker: Science is Not My Enemy But… (blogger)
2013 August 11 by Gram Slattery Against Steven Pinker’s „scientism“ (in Harvard University, Institute of Politics)
2013 August 12 by Massimo Pigliucci Steven Pinker Embraces Scientism. Bad Move, I Think
2013 August 13 by Adam Frank The Power Of Science And The Danger Of Scientism (13.7 Cosmos and Culture)
2013 August 13 by No Name Pinker Commits Scientism (in blog Politics & Prosterity)
Pastaba. Lietuviškuose tekstuose radau tokias žodžio scientizmas [lot. scientia — žinojimas] reikšmes:
- filos. pažiūra, teigianti, kad objektyviai pažinti tikrovę leidžia tik gamtos mokslai; būdingas empirizmui, pozityvizmui, gamtamoksliniam materializmui;
- mokslo reikšmės ir vaidmens kultūrai absoliutizacija;
- organizuotos religijos forma.
P.S. Pridedu vėliau mano pastebėtus įdomesnius atsiliepimus apie Pinker’io tekstą:
August 7 Jesus and Mo reakcija į Pinker’io tekstą:
August 7 by T. Renaud Dr. Pangloss on Science and The Humanities (in his blog). Cituoju jo tekstą:
What [Pinker] misses are the specific, practical changes that have resulted in recent decades from an exclusive valuation of scientific research at the expense of other forms of knowledge (collectively, the humanities). […] The perceived conflict between the sciences and the humanities is less philosophical, as Pinker would have us believe, than practical and institutional. Not only are departments on both sides waging a war for funding in an age of constricting budgets, but they are also fighting a rhetorical and normative battle over which logic and values should govern university life. The modern university is like a zoo: many different species of scholar live together in the same general environment, but they require very different nourishment, feeding schedules, climates, etc. What representatives of the humanities fear is that they, the small fish who seem to be losing the war, are being tossed into the same tank as the big fish of privately- and federally-funded science. And what has been happening in these academic zoos has also been happening in society at large: ever more spheres of life that had once been insulated from the pragmatic logic of “scientism,” which dovetails so nicely with capitalism, are falling under its sway.
August 10 by S. Mcphee Science is not the enemy (in blog inlustre monumentum est).
August 12 by Miguel He, Not Science, Is The Enemy. (in blog The Apologist).
August 14 by S. Carroll Let’s Stop Using the Word „Scientism“ (in his blog). Tęsinys Scientism is a mistake.
August 15 by Rabbi Rami Another Science And Religion Piece (in blog ReligionNext with Rabbi Rami).
August 16 by J. Antrosio Anthropology Is Your Ally – Science And Humanities Together (plea to Pinker) (in blog Living Anthropologically).
August 20 by Connor Wood Steven Pinker: Stop bashing religion. You’re hurting science (in blog Science on Religion).
August 20 by M. Schulson Is Stephen Pinker’s Controversial Polemic in Defense of Scientism As Bad As They Say? (in Religion Dispatches)
August 21 by G. Shullenberger Don’t Caricature the Humanities (in blog The Conversation).
August 23 by J. Evans Materialism, spirituality, and the three C’s (in blog Philosophy for Life).
August 23 by S. Poole Steven Poole takes issue with linguist Steven Pinker’s language (in The Guardian).